1 nuotr.Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame vertinama aktyvi socialinė sąveika, introvertai dažnai lieka šešėlyje, neįvertinti ir nesuprasti. Jų pasaulis pilnas gilių apmąstymų ir kūrybinių idėjų, bet jiems gali kilti sunkumų bendrauti, jie jaučiasi komfortiškiau kelių artimų žmonių kompanijoje arba išvis vieni. Pasakojame apie jų ypatumus, silpnybes ir pranašumus.
Pirmą kartą terminus „introversija" ir „ekstraversija" XX a. 3-me dešimtmetyje įvedė šveicarų psichologas ir psichiatras, analitinės psichologijos pradininkas Karlas Gustavas Jungas (Carl Gustav Jung). Jis teigė, kad introversija - tai elgsenos tipas, kuriam yra būdingas vidinis psichinis aktyvumas, t.y. didesnis dėmesys sau, o ekstraversija - psichikos savybė, kai domimasi daugiau išoriniais objektais. Vėliau K.Jungo teoriją išplėtojo britų ir vokiečių psichologas Hansas Aizenkas (Hans Eysenck), kuris buvo įsitikinęs, kad introversiją apibūdina visa eilė stabilių požymių - tai atkaklumas, subjektyvizmas, kuklumas. H.Aizenko manymu introvertai mėgsta tvarką, vertina vienatvę, jėgas atgauna tylumoje, nėra linkę į netikėtus poelgius.
O jau 8-me dešimtmetyje ekonomistė ir sociologė Aušra Augustinavičiūtė savo pirmtakų atradimų ir samprotavimų pagrindu (ypač ji rėmėsi K.Jungo mintimis ir darbais) sukūrė savą asmenybės tipologiją - socioniką. Pagal ją žmonės skirstomi į 16 tipų pagal 4 parametrus, o vienas iš tų parametrų yra introversija-ekstraversija.
Šiandien introvertu vadinamas žmogus, kurio dėmesys yra nukreiptas į savo vidinį pasaulį, kuris dažnai renkasi vienatvę, vertina ir saugo savo asmeninę erdvę, kruopščiai renkasi viską - nuo hobių iki žmonių, su kuriais bendrauja. Introvertas daug dėmesio skiria analizuoti tam, į ką ekstravertas net neatkreips dėmesio.
Introverto požymiai
pirmenybę teikia ramiai veiklai, kuria galima užsiimti vienam. Jokių „linksmųjų startų" ir lenktyniavimo maišuose per darbovietės vakarėlį;
po bet kokio kontakto su sociumu (ypač pabuvęs ten, kur yra daugybė žmonių) jaučiasi it išspausta citrina;
standartinis „neįpareigojantis pokalbis" arba klasikinis pašnekesys „apie orą ir gamtą" introvertui neįdomus, jis taip žaisti nemoka, jam prie širdies prasmingi pokalbiai;
kai 2020 m. izoliacijoje vieni iš proto kraustėsi dėl nuobodulio, introvertai jautė tikrą pasitenkinimą leisdami laiką su savimi. Būtent introvertai kuo ramiausiai gali ilgai tenkintis savo draugija, nematydami tame nieko baisaus (gąsdinimai senatve su katėmis jiems visai nebaisūs, jiems tai - neblogas planas);
introvertai - geri klausytojai. Jie nepertraukinėja, siekdami papasakoti apie save, dėmesingai klausosi ir yra visada pasirengę duoti naudingą (tai svarbu!) patarimą. Tačiau yra ir kita medalio pusė: jeigu pašnekovas nori tiesiog išsikalbėti ir nelaukia naudingų patarimų, introvertas jam pasirodys „bejausmis stuobrys".
Introvertų smegenys kitaip nei ekstravertų reaguoja į dopaminą - cheminę medžiagą, kuri „įjungia" smegenų dalį, atsakingą už malonumo jutimą ir naujos informacijos priėmimą. Kai ekstravertai jaučia malonumą gaudami didelę porciją naujo, introvertai jaučiasi sunkte išsunkti. Tai yra, dopamino išskyrimas introvertui reiškia greitesnį nuovargį.
Sociofobija ir introversija - ne tas pats
Daug kas įsivaizduoja, kad sociofobas ir introvertas - tas pats žmogus, nors iš tiesų skirtumas tarp jų - didžiulis.
Intoversija - įgimta savybė, o sociofobija - įgyta, pavyzdžiui, po psichologinės traumos.
Introvertui yra gerai su savimi, jis atgauna jėgas ir gali būti visuomenėje, bet ne per ilgai ir rūpestingai pasirinktoje. Sociofobas vengia visuomenės, kad išvengtų nusivylimo, bet dėl to nejaučia malonumo.
Ir svarbiausias skirtumas - sociofobams nėra tas pats, ką apie juos pagalvos kiti, o introvertai tam neskiria net 1 procento savo laiko ir resursų.
Introverto pranašumai
Deja, kalbant apie introversijos ir ekstraversijos skirtumus, visi akcentuoja ekstravertų pranašumus ir introvertų silpnybes. Jeigu esate introvertas, yra labai svarbu nesusikoncentruoti į savo silpnybes, kurių turi visi, o akcentuoti pranašumus. Prie tokių savybių galima priskirti šias:
introvertai mažiau laiko sugaišta klaidoms ištaisyti, nes jų daro mažiau negu ekstravertai;
introvertai geba klausytis ir girdėti kitus;
introvertai moka pasirinkti pagrindinę veiklos kryptį, įsigilinti ir tapti tikrais profesionalais;
introvertai gali ilgai dirbti, vykdydami užduotį ir gauti išsamesnį ir geresnį rezultatą negu ekstravertai;
introvertai išties daug galvoja ir analizuoja, svarbiausia - rasti bendraminčių, kad tos mintys ir idėjos nuolat galvoje nesisuktų, o būtų įgarsintos.
Introverto silpnybės
Bene silpniausia introverto vieta - negebėjimas čia ir dabar megzti socialinių ryšių. Kadangi gyvename visuomenėje ir komunikacija vis dar yra svarbiausia, energingi ir komunikabilūs ekstravertai šiuo atžvilgiu yra pranašesni.
Taip pat introvertinį nuovargį toks žmogaus jaučia dėl neteisingai perdirbtų patirtų emocijų. Jis jų neišgyvena, blokuoja, nepastebi, emocijos gula sluoksniais vienos ant kitų ir pradeda slėgti. Introvertas pradeda jausti sunkumą ir vienintelė galimybė to atsikratyti - išmesti perkaitusią socialinę bateriją ir pasitraukti į vienumą.
Introvertas darbe
Dėl savo ypatybių introvertui yra komfortiška dirbti arba vienam, minimaliai kontaktuojant su kolegomis, arba apskritai visiškoje tyloje. Bet „introvertas" - ne įdagas, tai nereiškia, kad tokiam žmogui būtina dirbti „urve". Kiekvienas turi atsižvelgti į savo asmenybės tipą renkantis darbą, kad po mėnesio neparklupdytų „perdegimas".
Taip, introvertui bus sunku būti lyderiu: vesti kitus, motyvuoti, ne tik dirbti savo darbą, bet ir spręsti kolektyvo socialines problemas. Tačiau jeigu tas kolektyvas - IT specialistų, buhalterių, reklaminių tekstų kūrėjų, tai yra, žmonių, kurie po vieną planingai dirba savo darbą, mažai kontaktuoja, lyderystė čia yra visiškai galima.
Ką daryti, jeigu jūs - introvertas
Kaip būti introvertu ir nuolatos nesijausti „už borto"? Svarbiausia - nemėginti savęs perlaužti, perdaryti, nuteikti kitokiam socialiniam aktyvumui, ryškiai besiskiriančiam nuo jūsų standartinio.
Introvertui iš pradžių yra labai svarbu rasti bendramintį ir dažniau su juo dalintis mintimis, išeiti iš namų (nebūtinai į klubus ir restoranus, puikiai tiks ir parodos). Jeigu jūsų stiprioji pusė - gebėjimas klausytis, per pašnekesį užduokite vieną kitą tikslinamąjį klausimą, kad pašnekovas nesijaustų kaip monospektaklio aktorius.
Neišduokite savęs, nereikia pasiduoti visuomenės spaudimui ir penktadienių vakarais būtinai linksmintis kokiame nors klube. Jeigu jums tai yra sunku, neįdomu, būtinybės nėra - XXI amžiuje užtenka galimybių, kiekvienas gali rasti, kaip komfortiškai leisti laisvalaikį ir susipažinti su įdomiais žmonėmis. Svarbiausia prisiminti, kad jūsų introversija - ne trūkumas, o ypatumas.
