1 nuotr.Iš tikro - apsižvalgykite, gerai pažiūrėkite aplink: ką atnešė, kokį ženklą mums paliko šventa Ona, kurios diena buvo vakar. Ši vasaros šventė, sakytum, nėra iš tų didžiųjų, čia jums ne Joninės ir ne šventi Petras su Povilu. Tačiau Oninės, kaip visada buvo sakoma, nubrėžia žymią įrantą ne tik vasaros, bet ir visų metų kalendoriuje - paskelbia rugiapjūtės pradžią.
Taigi, dar ne taip seniai tokiu metu rugiai dar nebūdavo subrendę arba - dar netiko kulti. Tačiau juos jau kuldavo, nes jiems ilgai džiūti. Nežiūrint to, per šv. Oną namų šeimininkas eidavo ,,prie rugių", rankomis iš labiausiai nusvirusių, prinokusių varpų pritrindavo grūdų, juos padžiovindavo, sumaldavo ar sugrūsdavo piesta ir iškepdavo mažutį šviežios šių metų duonos kepaliuką - ne valgymui, o paragavimui, žinojimui, kad bus naujos duonos.
Šventa Ona reiškia ne tik javapjūtės pradžią. Ją, kaip ir kiekvieną vasaros ar visų metų šventę, mūsų protėviai išmoko panaudoti, ją susieti su įvykiais šeimoje ar pasaulyje. Taigi - šios dienos visada būdavo gandriukų išskridimo iš lizdų ženklas. Daug jų tą padarydavo anksčiau, kiti - vėliau, bet būtent Oninės buvo gandralėkio metas.
Per Onines skindavo vyšnias - rūgščios kaimo vyšnaitės tapdavo skanios tik jau ,,pajuodusios", kai net apatinėje pusėje nelikdavo ryškiai raudonos spalvos. Vaikai jau nuo Joninių turėjo darbą - baidyti iš vyšnių varnėnus. Nuobodus tai darbas, o ir varnėnai ne tokie kvaili - žiūrėk, nusigręši šalin, savo reikalais užtruksi, o jie jau čirška vyšniose, lesa, kapoja, žemėn mėto. Vyšnių sargai sugalvodavo visokių tarškynių, barškynių, baidyklių, tik jos labai retai darydavo varnėnams įspūdį - nuo vyšnių jie plastelėdavo į ankstyvąsias kriaušes, alyvinius obuolius.
Liepos gale paukščių pasaulyje yra svarbus metas: daugelis jų šeriasi, išbarstė dailias vestuvines plunksnas ir pradeda auginti kelioninį - tvirtą, bet paprastą, pilkšvą apdarą. Dar kiti savo apdarus pakeis keliaudami - juk žvirblinių paukščių plunksnelės byra ir naujos auginamos palaipsniui. Tiesa, vandens paukščiai - antys, žąsys, gulbės, laukiai, o pelkėse gervės sparnų plunksnas keičia visas iš karto - jas išbarsto, o po toslapstosi ir pasirodo, kai jos užauga. Palaukite, yra vienas svarbus požymis: didžiųjų ančių gaigalų snapai gelsvai žalsvi, vienspalviai, o patelių - margi, murzinai pilki, su įvairiais raštais ir dėmėmis.
Čia pat rugpjūtis, ir daug kas galvoja apie vasaros pabaigą, tačiau tam yra svarbi žinia: šiemet vasara ir vėl gerokai užtruks, todėl nėra kur skubėti. Tą liudija vasaros drugiai - prieš mėnesį gamtoje jų buvo taip mažai, jog atrodė, kad turėsime išskirtinę vasarą - be drugių. Bet gamta padarė taip, kaip reikia jai, drugiai plūstelėjo liepos pirmąją dekadą ir jų buvo ne mažiau nei pernai ar užpernai. O visi, kas bent lysvę savo ūkyje skyrė facelijoms, agurklėms, saulėgrąžoms ir kitiems vabzdžių mėgiamiems augalams, gyvena matydami drugių, kamanių, bičių ir kitų vabzdžių pulkus. Ar verta tą daryti - sėti tokius augalus? Aš klausčiau kitaip: kaip galima jų nesėti? Juk iš gamtos esame atėmę tiek daug, ir kiekvienas, net visai mažas, geras mūsų darbelis yra didelė dovana gamtai. Pagaliau - jis didelis savo gerumu... o ant gerumo statomas šviesus pasaulio mūras.
