1 nuotr.Daug kas įsivaizduoja, kad senovėje žmonės buvo ne tokie protingi kaip dabar. Tačiau yra daugybė pavyzdžių, paneigiančių tokią nuomonę. Nemažai šiuolaikinių technologijų, kurias dabar naudoja žmonija, egzistavo ir senovėje. Likus daugiau kaip dviems tūkstantmečiams iki elektros išradimo, Persijoje (dabartinis Iranas) žmonės mokėjo šaldyti produktus ir gamindavo ledą senoviniuose „refrižeratoriuose", vadinamuose jachčalais. Kas tai per šaldytuvai įkaitusios dykumos viduryje?
Senovinis inžinerijos stebuklas
Beveik visuose žemynuose randama senovinių išsivysčiusių technologijų ir didingų architektūros paminklų pavyzdžių. Pavyzdžiui, Egipto piramidės, fantastiški požeminiai miestai, observatorijos ir prietaisai, kurių paskirties mokslininkai iki šiol iki galo neišsiaiškino. Yra žinoma, kad Artimieji Rytai - vienas iš pasaulio civilizacijos lopšių. Todėl nekeista, kad būtent ten buvo išrastas pirmasis pasaulyje šaldytuvas, vadinamas jachčalu.
Garsiausias tokios rūšies inžinerijos ir architektūros paminklas yra senoje Meibodo oazėje. Jachčalas yra statinys iš molio su požemine ir antžemine dalimi. Virš žemės kyla kupolas, o po žeme įrengtas rezervuaras, kurio sienų storis siekia 2 metrus. Čia šaldomas ir saugomas ledas, kuris netirpsta net per didžiausius karščius. Rezervuaro sienas šaldo oras, patenkantis iš vėsinimo bokštų - badgirų.
Medžiaga, iš kurio buvo statomi jachčalai - visiškai unikalus vandeniui atsparus mišinys, „sarudžas". Į jo sudėtį tam tikromis proporcijomis įėjo smėlis, molis, kiaušinių baltymai, kalkės, ožkų vilna ir pelenai. Dėl tokios statybinės medžiagos rezervuaras tampa nepralaidus vandeniui ir labai sumažėja šilumos apykaita.
Jachčalus pradėta statyti prieš daugybę šimtmečių ir kai kurie iš jų visiškai nenukentėję išliko iki mūsų dienų. Jie buvo statomi daugiausia dabartinio Irano teritorijoje. Tuos „šaldytuvus" nuo senų senovės prižiūrėjo vadinamieji „mukanni" - ši profesija buvo paveldima iš kartos į kartą, jie net būdavo atleidžiami nuo mokesčių.
Europiečiai apie tokius Artimųjų Rytų hidrotechninius laimėjimus pirmą kartą išgirdo tik XV-XVI a. , nors jie buvo statomi jau V a.pr.m.e. Vėliau šiuos unikalius civilizacijos išradimus rašytojas fantastas F.Herbertas perkėlė į savo sugalvotą nežemišką pasaulį.
Kaip tai veikia
Vanduo į rezervuarą, įrengtą prie pat jachčalo, kanalais paprastai atiteka iš šiaurinės pusės, kad sienos šešėlis jį vėsintų. Žiemos naktimis vanduo sušąla ir ledas yra pernešamas į saugyklą. Kai kada ledo - laikyti arba šaldymo procesui paspartinti - būdavo atvežama iš kalnų.
Į kupolo formos jachčalą šaltas oras patenka pro angą prie pastato pamato, o paskui nusileidžia iki jo požeminės dalies. Požeminė erdvė kartais siekia net 5 tūkst. kubinių metrų. Tuo pačiu metu šiltas oras kyla į kupolo viršūnę ir išeina pro kiaurymę jo smaigalyje. Dėl šio proceso temperatūra viduje yra gerokai žemesnė negu lauke. Dar mažinti oro temperatūrą ledainės viduje labai padeda badgirai - vėjo gaudyklės arba vėjo bokštai.
Dėl tokios technologijos persai galėjo net per baisiausią kaitrą gaminti ir laikyti ledą, išlaikyti šviežius maisto produktus. Jachčalų statybos technologijos buvo prieinamos ne tik valdovams ir turtuoliams, bet ir paprastiems žmonėms. Šiandien tie senoviniai „šaldytuvai" nebenaudojami pagal tiesioginę paskirtį, nors daugelis iš jų puikiai išsilaikė ir yra architektūros paminklai. Pamatyti jų galima visame Irane ir kai kuriuose Tadžikistano regionuose. Dabar ten ir įprasti buitiniai šaldytuvai yra vadinami jachčalais.
