respublika.lt

Kaip skurdi Europos šalis tapo rojaus kampeliu

2022 lapkričio 06 17:00:00
Milda KUNSKAITĖ

Karai lydėjo žmoniją per visą istoriją. Matyt, troškimas valdyti ką nors didelio ir visiems įrodyti savo pranašumą visada buvo galingas karinių konfliktų variklis. Šveicarija yra valstybė, sugebėjusi pastaruosius 200 metų išlaikyti neutralitetą.

×
nuotr. 1 nuotr.
Liucerna. Tokiais idiliškais vaizdeliais Šveicarija prisivilioja daugybę turistų. Vikipedijos nuotr.

 

Kokioje epochoje yra sunkiau išlaikyti savarankiškumą - kai liepsnoja teritoriniai ir religiniai karai, ar kai pasaulį apima globalizacija? Šveicarijai pavyksta išlikti nepriklausoma šalimi bet kokiomis sąlygomis, bet kokiu istoriniu laikotarpiu. O kokia šios kovos už autonomiją istorija? Kaip viena skurdžiausių Europos valstybių tapo rojaus kampeliu?

Europos širdis

Šveicarijos žemės yra išsidėsčiusios taip, kad niekaip negalėjo likti nuošalyje nuo svarbiausių istorinių procesų Europos teritorijoje. O pati Alpių slėnių istorija prasideda nuo neandertaliečių stovyklaviečių prieš 250 tūkst. metų, tik gerokai vėliau čia pasirodė homo sapiens. Antikos laikais šios žemės buvo buferinė zona tarp Romos imperijos ir Europos šiaurinės dalies genčių.

Dabartinės Šveicarijos teritorijoje tais laikais gyveno keltai, helvetai, retai - tauta, giminystės ryšiais susijusi su etruskais. Alpių slėniuose žmonės vertėsi žemdirbyste ir galvijininkyste, upėse ir ežeruose žvejojo, bet dėl akivaizdaus naudingųjų iškasenų trūkumo, išėjimo į jūrą nebuvimo teritorija buvo pirmiausia vertinama tik dėl patogios padėties Europos širdyje.

15 m.pr.m.e. būsimoji Šveicarija buvo prijungta prie Romos imperijos, o šiai subyrėjus atsidūrė germanų genčių valdžioje - alemanai Europoje įkūrė ne vieną nedidelę karalystę. Žemės buvo suvienytos valdant Karoliui Didžiajam, o teritoriją netrukus pasidalijo keli karaliai ir imperatoriai.

Apie jokią nepriklausomybę, suprantama, niekas negalvojo. Tris vėlesnius šimtmečius Alpių šalis buvo valdoma stiprėjančios Šventosios Romos imperijos, tiesa, jos valdžia buvo labiau nominali, ypač šiaurėje, kur didelę įtaką turėjo vietos valdovai, tarp jų Habsburgai, viena garsiausių monarchų dinastijų Europos istorijoje.

Po truputį vystėsi prekyba, buvo tiesiama vis daugiau kelių prekėms gabenti iš vieno Europos pakraščio į kitą, per Alpes buvo galima patekti iš Viduržemio jūros pakrantės į šiaurę ir atvirkščiai. Ir Šventosios Romos imperijos imperatoriams, ir Habsburgams tie Alpių slėniai buvo labai svarbūs, bet gyventojai stengėsi gintis nuo jų pretenzijų.

1291 m. buvo pasirašyta trijų žemių - Urio, Švico ir Untervaldeno kantonų - karinė sutartis. Kaip buvo skelbiama, ši sutartis buvo sudaryta „amžiams". Kantonai ir juose esančios gyvenvietės įsipareigojo vieni kitiems padėti „patarimais ir darbais, asmeniškai ir turtu, savo žemėse ir už jų ribų, prieš visus ir kiekvieną, kas užsimanys užpulti visus arba kurį nors vieną".

Įdomu, kad sutartį pasirašė ne valdovai, ne karaliai - kantonuose jų tiesiog nebuvo - , o tie, ką gyventojai išrinko jiems atstovauti. Galbūt čia ir slypi sutarties tvarumo ir ilgaamžiškumo paslaptis. Šiaip ar taip, ir dabar Šveicarijos valstybės devizas yra A.Diuma muškietininkų šūkis: „Vienas už visus, visi už vieną!"

Mėginimai užkariauti Šveicariją nesiliovė, bet po truputį jos teritorija plėtėsi, kantonų skaičius augo. Tų žemių gyventojai ir tada, kaip dabar, bet kurį darbą atlikdavo sąžiningai: savo teritoriją jie pajėgė apginti, tai įrodo daugybė gerai išsilaikiusių tvirtovių ir karinių įrenginių.

Laikui bėgant Šveicarija tapo vis mažiau priklausoma nuo galingų kaimynų, jos įtaka Europos ekonomikai stiprėjo. Nuo XVI a. šalį jau buvo galima laikyti nepriklausoma, tiesa, tokios nepriklausomybės šaknis pirmiausia galima įžvelgti didžiųjų valstybių susitarime Europos širdžiai palikti tam tikrą autonomiją - tai tenkino visus ir sudarė galimybę išvengti alinančių konfliktų.

1648 m. šalies nepriklausomybė buvo oficialiai patvirtinta Vestfalijos taikos sutartimi, kurią pasirašė Jungtinės Nyderlandų provincijos, Šventoji Romos imperija, Švedija, Prancūzija, Ispanija ir pati Šveicarija. Nuo tada šalis pasuko karų vengimo kursu, o tai sudarė sąlygas atlaisvinti didžiulius resursus. Be to, nereikėjo didelių išlaidų išlaikyti karaliaus rūmams.

Atsirado tradicija samdomus kareivius siųsti į kitas šalis, o tai valstybei taip pat reiškė papildomas pajamas. Kai kuriuose rajonuse buvo atsisakyta mokesčių, sparčiai vystėsi gamyba. Šveicarai ėmėsi gaminti tekstilę, išmoko austi šilkinius audinius ir musliną, gaminti sudėtingus mechanizmus, kurie vėliau išgarsins šveicarus meistrus visame pasaulyje.

Gana ilgai Šveicarija buvo menkai susitelkusi sąjunga, kiekvienam kantonui įtaką darė kelios turtingos šeimos, o tai keldavo žmonių nepasitenkinimą ir maištus. Po Prancūzų revoliucijos Šveicariją užėmė prancūzai, susikūrė centralizuota Helvetijos respublika, tiesa, gyventojų palaikymo ji nesulaukė.

Imperatorius Napoleonas Bonapartas patvirtino naują Šveicarijos konstituciją, atkūrė federalizmą ir kontonų savivaldą. 1815 m. Šveicarija buvo paskelbta nepriklausoma nuoPrancūzijos, neutralia valstybe. 1848 m. švicarai priėmė federalinę konstituciją. XIX a. valstybei tapo vidinių konfliktų reguliavimo laikotarpiu, pirmiausia tarp katalikų ir protestantų.

Neutrali, bet ginkluota

Įdomu, kad Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose Šveicarija nedalyvavo, jos nebuvo okupavęs priešas. Per du praėjusio amžiaus pasaulinius karus Šveicarijai pavyko išlaikyti nepriklausomybę. Tiesa, jos paskelbtasis neutralumas buvo ginkluotas - įvedus visuotinę mobilizaciją sienoms saugoti buvo suburta kariuomenė. Savo poziciją dėl užsienio politikos valstybė apibrėžė gana griežtai, o kariauti šveicarai visada puikiai mokėjo.

Tiesa, ir čia reikia pripažinti, kad tokia padėtis buvo naudinga ir kitiems, įtakingesniems konfliktų dalyviams, nes kitaip yra mažai tikėtina, kad šios nedidelės šalies armija, kad ir kaip gerai parengta ir motyvuota, būtų galėjusi apginti jos nepriklausomybę. Dviejų karu laikotarpiais Šveicarija buvo pabėgėlių ir sužeistųjų paskirstymo punktas. Jei kalbėsime apie Antrąjį pasaulinį karą, Šveicarijos okupacijos grėsmė egzistavo iš hitlerinės Vokietijos pusės.

Kaip rodo istoriniai faktai, fiureris buvo parengęs šalies užėmimo planą, ir tai jis galėjo padaryti per keletą dienų. Bet įvykstyti šį plasną jam nebuvo labai naudinga. Pirma, šioje šalyje buvo saugomi daugelio fiurerui artimų vokiečių, o ir jo paties brangenybės ir pinigai.

Antra, Hitleris iš Šveicarijos gavo gerą „išpirką", mat valdžia buvo pasirengusi daug kam, kad tik išsaugotų suverenitetą. Vokietijai buvo suteikta ilgalaikė 150 mln. Šveicarijos frankų paskola, taip pat atidarytos perėjos Alpėse vokiečių karinei technikai permesti. Be to, šveicarų gydytojai vyko į frontą gelbėti sužeistų vokiečių kareivių.

Kadangi Šveicarijos teritorijoje kelis amžius nevyko karai, jai pavyko išsaugoti ne tik istorinio paveldo paminklus, bet ir visą infrastruktūrą. Ji, kaip ir anksčiau, yra neutrali ir, kaip ir anksčiau, ginkluota: karinė prievolė galioja visiems 18-32 metų vyrams. Karinę tarnybą baigę šveicarai grįžta namo su karine uniforma ir pilna ekipuote, įskaitant asmeninį ginklą.

Visa tai saugoma jų namuose ir naudojama, kai kas keletą metų yra šaukiami į eilinius karinius mokymus. Vyrai, kurie neatlieka karinės tarnybos, privalo mokėti specialų kelių procentų mokestį nuo savo atlyginimo. Nuo 1992 m. nenorintiems tarnauti kariuomenėje dėl savo įsitikinimų sudaryta galimybė atlikti alternatyviąją tarnybą.

Vertingiausia - žmonės

Kai dabar, XXI amžiuje, pradedama kalbėti apie Šveicarijos ekonominės sėkmės priežastis, jos pradedamos vardyti nuo trūkumų: naudingų iškasenų išteklių nebuvimas, menkos galimybės plėtoti žemdirbystę, išėjimo į jūrą nebuvimas, daugiau kaip du trečdalius teritorijos užima kalnai... Kadangi istoriškai šveicarams buvo duota labai mažai, todėl jiems tapo akivaizdu: svarbiausia ir vertingiausia, ką turi, - patys žmonės.

Mažai kur Europoje buvo taip išplėtotas amatų mokymas, mažai kur egzistavo tokia meistrų rengimo sistema - per gildijas, per pameistrystės institutą. Šveicarai jau seniai išmoko dalyvauti priimant jiems svarbus politinius sprendimus, net dabar svarbiausi valstybės gyvenimo klausimai yra sprendžiami visuotiniu balsavimu. Šveicarija - tikros demokratijos šalis: vietos gyventojai balsuoti eina bent 4 kartus per metus, ir kiekvienas pilietis, surinkęs pakankamai parašų, gali pateikti įstatymo projektą ar Konstitucijos pataisą.

Vietos savivaldos organai turi daugiau galių negu federalinė valdžia, šveicarai patys reguliuoja mokesčių dydį savo kantonuose ir nustato maksimalų vadovų atlyginimų dydį. Vienu tokiu balsavimu, pavyzdžiui, buvo oficialiai uždrausta statyti šalyje naujus minaretus, o tie keli, kurie jau buvo pastatyti iki referendumo, nustojo vykdyti savo funkciją kviesti tikinčiuosius maldai - taip piliečiai užsitikrino savo teisę į ramybę.

Daug kas įsivaizduoja, kad šalies turtingumo šaltinis - po Antrojo pasaulinio karo neatsiimti pinigai, kuriuos bankuose buvo palikę naciai ir jų aukos. Bet tai greičiau yra legenda. Tenka pripažinti, kad šalies nacionalinis biudžetas ne vieną tūkstantį kartų viršija didžiausius skaičius, kurie galėtų atspindėti „užmirštų" indėlių sumas. Galima spėti, kad šalis ir toliau išlaikys turtingos valstybės statusą - šveicarai, kaip ir anksčiau, daug ir kokybiškai dirba, todėl nepraranda reputacijos jos garsieji sūriai, laikrodžiai, šokoladas ir peiliai.

Šveicariją yra priimta laikyti pasaulio banku, daugybė turtingų žmonių savo aktyvus patiki būtent šios šalies bankams. Čia iki šiol yra laikomos istorinių asmenybių vertybės, nekalbant apie slaptas sąskaitas ir jose esančius turtus. Nuo 2002 m. šalis yra Jungtinių Tautų narė, bet, kaip ir anksčiau, nepalaiko nė vienos iš konfliktuojančių šalių. Be to, Šveicarijoje, daugiausia Ženevoje, yra įsikūrusios daugybės tarptautinių organizacijų centrinės būstinės, šioje šalyje vyksta nemažai derybų.

Tyli, švari ir klestinti valstybė pasauliniuose reitinguose lyderiauja pagal gyvenimo kokybę, ne kartą buvo atsidūrusi laimingiausių pasaulio šalių reitingo viršūnėje. Čia ne tik galima kvėpuoti tyru kalnų oru, gėrėtis idiliškais kraštovaizdžiais, bet ir džiaugtis ypatinga švara. Vietos gyventojai moka didelį mokestį už šiukšlių išvežimą, o šalyje yra apie 40 jų perdirbimo įmonių. Gyventi šioje šalyje - vienas malonumas, bet ne kiekvienam nusišypso tokia laimė, užsieniečiams gauti vizą yra labai sunku.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
62
F
  • PREKIAUJA: „Vilniaus pergalė“ generalinis direktorius Rolandas Jančeris sureagavo į socialiniuose tinkluose pasirodžiusias „Pergalės“ produkcijos Rusijos parduotuvių lentynose, nuotraukas ir sako norintis pabrėžti, kad iš įmonės pusės veiksmų dėl šios situacijos imtasi dar prieš kelis mėnesius - gavus pirmuosius signalus esą pradėta aiškintis, per kurią šalį ir kokiais būdais produkcija be įmonės žinios patenka į prekybos vietas Rusijoje.
  • KANAPĖS: Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui nesikreipus ekspertinio vertinimo dėl nedidelio kiekio kanapių dekriminalizavimo projektų, pažeistas Seimo statutas, todėl siūloma grįžti į ankstesnę jų svarstymo stadiją - tokį sprendimą priėmė Etikos ir procedūrų komisija.
  • SKVERAS: Viename iš sostinės rajonų, Pilaitėje, prie naujai pastatytos Šv. Juozapo bažnyčios ir tik pernai duris atvėrusios Pilaitės gimnazijos, planuojama įrengti naują viešąją erdvę - 1,4 ha ploto skverą.
  • ALGA: Praėjusiais metais Lietuvoje apie 100 tūkst. žmonių uždirbo mažiau nei minimalią algą, rodo preliminarūs „Sodros“ duomenys.
  • ŽELDINIAI: Vyriausybė nusprendė nepritarti želdinių naikintojų ir žalotojų griežtesniam baudimui - tokia išvada bus teikiama Seimui.
  • AMBASADORIUS: Vyriausybė pritarė ambasadoriaus Korėjos Respublikoje Ričardo Šlepavičiaus skyrimui ambasadoriumi Mongolijai.
  • TEISĖJAI: Prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė dekretą dėl keturių teisėjų skyrimo ir priėmė jų priesaikas: Gabrielė Kaktienė paskirta Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų teisėja, Miglė Kiršienė – Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų teisėja, Greta Osinovskienė – Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja dvejiems metams, Jūratė Vaidelytė – Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja.
  • PAJAMOS: „Sodra“ pernai gavo 6,3 mlrd. pajamų, arba 17 proc. daugiau nei užpernai, o jos išlaidos didėjo 13 proc. iki 5,58 mlrd. eurų, rodo preliminarūs duomenys.
  • TERMINALAS: Klaipėdos konteinerių terminale jau trejus metus veikianti keltų linija – „TT–Line“ didina maršrutų kiekį ir nuo balandžio mėnesio pabaigos atidarys dar vieną kryptį į Karslhamną, Švediją.
  • NEDARBAS: Užimtumo tarnybos duomenimis, registruotas nedarbas šalyje sausį, palyginti su praėjusiu mėnesiu, paaugo 0,3 proc. punkto iki 9,2%, bet yra 1 proc. punkto mažesnis nei prieš metus.
Daugiau

Dienos klausimas

Kas meluoja K.Bartoševičiaus istorijoje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Jei turite šiek tiek laisvo laiko, kas jums labiau patiktų?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-4 +1 C

-4 +4 C

 

-1 +5 C

-2 +2 C

0 +3 C

 

+2 +4 C

0-8 m/s

0-10 m/s

 

0-11 m/s