1 nuotr.Žodis „flešmobas" (lietuviškas atitikmuo „sulėktuvės", „sąspietis" - tai yra greitas ir trumpas žmonių sambūris kokiam nors veiksmui viešumoje atlikti, paprastai suplanuotas internete) kelia asociacijas su kažkuo originaliu, išskirtiniu, galbūt juokingu - priklausomai nuo to, kiek žmogus, patekęs į tokios akcijos rajoną, yra pasirengęs atitrūkti nuo kasdienybės ir stebėti vyksmą kaip kokį performansą. Pats reiškinys nėra labai senas: vos prieš porą dešimtmečių vienam žmogui atėjo į galvą „organizuoti" minią ir duoti jai keistoką bei nepraktišką užduotį.
XXI a. pramoga
Tikriausiai sulėktuves jau galima priskirti prie vienos iš šiuolaikinio meno rūšių: kiekvieną kartą reiškinys yra kitoks, neretai į vyksmą įsijungia nauji žmonės, o vienija „sulėktuvininkus" pirmiausia grynos kūrybos siekis kartu su troškimu tapti kokio nors įvykio dalimi tik akcijos metu, be narystės kokiose nors organizacijose, be apskaitos, atskaitomybės.
Sulėktuvių tikslai yra panašūs į tuos, kurie yra būdingi kūrybingiems žmonėms: saviraiška, žiūrovų dėmesio atkreipimas į kokią nors visuomenės gyvenimo sritį, tiesiog pramoga. Paprastai sulėktuvės neturi politinės arba reklaminės potekstės - tokie renginiai priklauso jau kitoms minios aktyvumo kategorijoms, kaip eitynės ar demonstracijos.
Terminas „flešmobas" pirmą kartą buvo pavartotas Lario Niveno (Larry Niven) 1973 metų fantastiniame apsakyme, kuriame minia aplink kažkokio įvykio vietą atsirado teleportavus didelį žmonių būrį. Pats pirmojo „flešmobo" organizatorius jokio pavadinimo savo kūriniui nesuteikė. Tai buvo padaryta vėliau, paaiškėjus, kad eksperimentas pavyko, kad jis bus kartojamas vėl ir vėl.
2003 m. birželio 17-ąją apie 130 žmonių susirinko Niujorko universalinės parduotuvės „Macy‘s" devintajame aukšte. Išsamias instrukcijas visi atvykusieji buvo gavę anksčiau, išankstinio pasirengimo vietose - baruose netoliese pagrindinio įvykio vietos. Užduotis buvo paprasta: visiems nuėjus į kilimų skyrių, į bet kokį pardavėjo-konsultanto klausimą atsakinėti, kad visi jie yra vienos komunos nariai, gyvenantys Niujorko pakraštyje, ir kad jie visi drauge atėjo nusipirkti kilimo.
Įveikti rutiną
Ramybės drumstėju ir visko organizatoriumi tapo pažiūrėti rimtas žmogus - žurnalo „Harper‘s Magazine" redaktorius Bilas Vasikas (Bill Wasik). Tai buvo savotiškas socialinis eksperimentas - pamatyti, kaip XXI a. konformistas reaguos į kai ką keisto, absurdiško, vykstančio jam bežiūrint arba su juo pačiu. Kitos sulėktuvės vyko viešbučio „Hyatt" vestibiulyje, kur susirinkusieji (jų buvo apie 200) sinchroniškai 15 sekundžių plojo.
Sulėktuvės buvo organizuojamos siuntinėjant elektroninius laiškus, o vėliau, atsiradus socialiniams tinklams, buvo pradėta naudotis jais. Variantų, kaip „paišdykauti" ir sulaužyti šablonus, niekam nepakenkiant ir nepažeidžiant įstatymų, buvo sugalvota daugybė: susirinkti parke ir kartu mėgdžioti paukščių čiulbėjimą, susirinkti kokioje nors viešoje vietoje ir sakyti iš anksto apgalvotas frazes arba tiesiog pašokti. Sulėktuvės, šiek tiek primenančios politinę demonstraciją, iš esmės ir yra protesto forma, tik tas protestas - prieš rutiną ir kasdienybę, nuobodulį bei monotoniją.
Tarp kitko, veiklūs sulėktuvių organizatoriai išmoko siekti ir praktiškesnių tikslų, pavyzdžiui, šalia vykstančiu neeiliniu renginiu atkreipti dėmesį į kokią nors parduotuvę. Bet svarbiausia sulėktuvėse - kad jų dalyviai, orientuodamiesi į instrukcijas socialiniuose tinkluose, renkasi sutartu laiku sutartoje vietoje, neilgai, paprastai kelias minutes daro „ką nors keisto", o po to iškart išsiskirsto.
Vienos iš kasmet vykstančių sulėktuvių - važiuoti metro be kelnių, tik su apatiniais. Šis juokingas ir kartu skandalingas performansas kasmet pritraukia vis daugiau dalyvių. Pasirodė, kad net suaugę, dalykiški žmonės su malonumu įsijungia į sumanymą paįvairinti darbo dienų kasdienybę, viešai atrodydami gana kvailai, juolab sulėktuvės vyksta sausį, tai yra, ne šiltuoju metų laiku, ir dauguma dalyvių į metro leidžiasi vilkėdami viršutinius drabužius.
Ar minia gali būti protinga?
Pagal pirmąjį sulėktuvių apibrėžimą, atsiradusį Oksfordo žodyne 2004 metais, tai yra „neįprastas ir beprasmiškas aktas". Jį reikia skirti nuo „išmanaus mobo" (smartmob), „išmanios minios", kai susirinkusieji palaiko ryšį su koordinatoriais ir naujus pranešimus, instrukcijas gauna ne tik prieš įvykį, bet ir jam vykstant. Tokiu atveju bendras tikslas gali būti suformuluotas konkrečiai, pavyzdžiui, gerbėjai sekioja garsenybes, orientuodamiesi į socialinių tinklų ir kitų šaltinių informaciją apie jų buvimo vietą.
Kitas panašus „išmanaus" minios organizavimo variantas - tradicinė „baltoji vakarienė" (diner-en-blanc), kadaise inicijuota Paryžiuje, bet prigijusi ir daugelyje kitų vietų. Iš anksto numatytoje vietoje ir pagal iš anksto gautus kvietimus pageidaujantieji renkasi vakarieniauti - apsirengę baltai, su savo maistu, stalais ir kėdėmis. Šis renginys, vykstantis birželio pabaigoje, trunka kelias valandas.
Sulėktuvės - informacinės visuomenės, interneto ir socialinių tinklų visuomenės produktas; jie vienu metu ir jungia žmones į daugybę bendruomenių, ir atima iš jų realų bendravimą, virtualaus bendravimo sąskaita. Įdomu, kad sulėktuvės yra populiariausios dalykiškuose, tankiai gyvenamuose miestuose, kurių gyventojai, kaip atrodo, nepasižymi dideliu lengvabūdiškumu. Toks renginys yra tarsi skiepai nuo rutinos ir pernelyg rimto požiūrio į save pačius - ne blogiausias būdas į savo gyvenimą įnešti šiek tiek įvairovės.
