1 nuotr.Gamta padirbėjo kaip reikiant: visos gyvų organizmų dalys yra kuo tobuliausios, o įvairiausių atspalvių ir įvairiausios struktūros kūno paviršius - raštuoti plonytėlaičiai drugelių sparnai, raginiai reptilijų žvynai, paukščių plunksnos ir žvėrių kailis - ne tik apsaugo juos nuo kenksmingo aplinkos poveikio, bet ir atlieka daugybę kitų gyvybiškai svarbių funkcijų. Įvairi žinduolių, roplių, žuvų, paukščių ir vabzdžių kūno danga idealiai tinka jų gyvenimo būdui.
Taisyklės išimtis - Madagaskaro dieninis gekonas
Tarp driežų yra nemažai nuostabiai spalvingų rūšių. Bet gekonai - driežai, gebantys bėgioti lygiais vertikaliais paviršiais - daugiausia aktyvūs naktį arba prietemoje, todėl jų kūno danga dažniausiai būna rudų ir pilkų atspalvių. Kitaip kaip gentainiai, Madagaskaro dieninis gekonas (Phelsuma madagascariensis), visiškai pateisindamas savo pavadinimą, gyvena Madagaskaro šiaurėje ir šalimais esančioje Nosi Be salelėje ir yra aktyvus dieną: medžioja vabzdžius ir vorus, savo racioną praturtina vaisiais, nektaru ir žiedadulkėmis. Raginiai žvyneliai, apsaugantys šio nedidelio driežo kūną, yra ryškios žalios spalvos su išmėtytomis raudonomis dėmėmis. Ryškiai žalia kūno spalva patikimai maskuoja gekoną medžių lapijoje, nors kai kada gekonai apsigyvena ir žmogaus statiniuose. Gekonų oda labai netvirta, jos gabalėliai lengvai atplyšta ir lieka plėšrūnų dantyse, o tai driežui suteikia laiko pabėgti.
Piemuo su dredais - Bergamo aviganis
Kai Bergamo aviganių (Canis lupus familiaris) arba bergamaskų jaunikliams sukanka metai, pūkinė povilnė pradeda suktis į tankias virvutes ir kuokštus. Tokios „šukuosenos" galėtų pavydėti net Jamaikos rastafariai. Šį originalų kailį bergamo aviganiai „dėvi" visą gyvenimą, nes praktiškai nesišeria. Veltinio kailiniai juos saugo nuo šalčių, o nosį siekiantys tankūs kirpčiai apsaugo akis nuo saulės ultravioletinių spindulių.
Visa tai yra svarbu Italijos Alpių gyventojams, nes būtent ten šie paklusnūs ir nereiklūs šunys daugybę šimtmečių jose gano avių bandas. Šios veislės šunų gerbėjai tvirtina, kad veltinyje beviltiškai įstrigdavo vilkų dantys, kai šiems narsiems šunims prisieidavo su jais susikauti. Patikrinti tai yra sunku, nes vilkų Alpėse seniai neliko, bet neginčytina, kad bergamaskai puikiai atlieka avių piemenų darbą ir neišleidžia iš akių visų savo globotinių.
Miško snaiperė - paprastoji lūšis
Katinių šeimos atstovės - idealios plėšrūnės. Neeikvodamos jėgų ilgai vaikytis auką, katės medžioja iš pasalos arba kantriai (kai kada valandų valandas) seka auką ir reikiamą akimirką ją parbloškia staigiai puldamos. Taip medžiojant labai svarbus tampa kamufliažas. Todėl kačių kūnus dengia būdingas piešinys.
Lūšis (Lynx lynx) - ne išimtis: dėl smulkių tamsių dėmių, išmėtytų rudame jos kailio fone, plėšrūnė tampa praktiškai nematoma vėtralaužų pilname miške, blykčiojant šviesos atspindžiams. Vasarą jos kailis įgauna sodresnę spalvą, o žiemą pilkėja, prisiderindamas prie šešėlių ant sniego. O pagal tankumą, purumą ir šilumos izoliacines savybes lūšies kailiui nėra lygių. Ir tai nekeista, nes lūšys gyvena net Sibire, kur termometro stulpelis žiemą neretai nukrenta žemiau minus 40 laipsnių žymos.
Brūkšninis kodas ant snukio - dykuminis zebra
Dryžuočiausieji gyvūnijos pasaulyje - zebrai. Bet ir tarp jų yra dryžių skaičiaus rekordininkų. Tai Grevio arba dykuminiai zebrai (Equus grevyi). Ant šio zebro odos yra apie 80 siaurų juodų juostų, kitų rūšių - 25-30.
Kam afrikietiškiems arkliukams tokia neįprasta kūno danga? Zebrai, kitaip kaip antilopės, gyvena nedidelėmis bandomis, kurios neišyra daugybę metų. Jeigu būrys išsklinda gelbėdamasis nuo plėšrūno, jo nariams yra svarbu greitai vėl susiburti. Iš jutimo organų zebrai daugiausia naudojasi rega ir dėl juodų ir baltų dryžių mato vienas kitą iš toli. Be to, jų juostų raštas, ypač ant snukio, yra individualus kaip žmogaus pirštų atspaudai. Todėl dėl šio „brūkšninio kodo" gyvūnai neklystamai atpažįsta vienas kitą „iš veido". Buvo keliama hipotezė, kad dėl juostų ant kūno zebrai tampa nematomi musėms cėcė, pernešančioms naganos, Afrikos naminių galvijų rykštės, sukėlėją. Tačiau eksperimentai parodė, kad zebrams iš to nėra didelės naudos: jie yra atsparūs šiai ligai.
Drugelio inventorinis numeris
Mokslinis šio drugelio pavadinimas - klimenė (Diaethria clymena) - jam buvo suteiktas pagerbiant graikų dievo Okeano dukterį, bet dažniau jis vadinamas tiesiog „drugelis 88" arba „drugelis 89", nes būtent tokius skaičius sudaro juodos linijos ir taškai ant baltos atlasinės užpakalinės sparnų poros. Skrisdamas drugelis demonstruoja viršutinę sparnų pusę su saulėje blyksinčia mėlyna juosta.
Vabzdžių chitininė danga turi daugybę plaukelių, bet tik drugelių arba žvynasparnių sparnų plaukeliai virto tankiais žvyneliais. Jie lemia sparno aerodinamines savybes (neatsargiai palaikytas rankose drugelis nebegali gerai skraidyti), nuo jų priklauso ir spalva. Vieno tipo žvyneliai yra pripildyti pigmentų, o jų derinys sparnams suteikia sodrius aksominius atspalvius.
Kito tipo žvyneliai (jie vadinami optiniais) - permatomi. Jų netolygiai sustorėjusiose sienelėse saulės spinduliai lūžta ir sparno dalys įgauna metalinį blizgesį arba mirgančiai švyti. Šio iš Pietų Amerikos kilusio drugelio originali ne tik išvaizda, bet ir skonis: jo mėgstami skanėstai - pūvančių vaisių sultys ir skystas mėšlas.
Optinė apgaulė - Kostos kolibris
Žiūrint į kolibrį (Calypte costae) iš šalies, sunku patikėti, kad tarp gausybės plunksnelių pigmentų nėra mėlynos spalvos. Šių plunksnų šakelėse yra tik rudo melanino, bet jis yra pridengtas permatomu sluoksniu, kuris yra kempinės mikrostruktūros dėl baltymuose pasiskirsčiusių mažytėlaičių oro burbuliukų. Šio sluoksnio optinės savybės ir lemia plunksnų mėlyną spalvą.
Didžiausia kolibrių įvairovė - Pietų Amerikos tropikuose, bet jų pasitaiko nuo Aliaiskos šiaurėje iki Ugnies žemės pietuose. Beje, nuostabios kolibrių plunksnų spalvos - ne šiaip gamtos keistenybė. Jos yra tarsi signalizavimo įrenginys. Mažyčiai paukšteliai - dideli individualistai: kiekvienas kolibrių patinėlis turi savo teritoriją ir nepakenčia joje kitų patinėlių, ir net patelėms joje laisvai lankytis leidžiama tik poravimosi laikotarpiu. Ryškus paukštukas vien savo išvaizda iš tolo signalizuoja, kad teritorija yra užimta, ir tai sumažina konfliktų tikimybę.
Žuvis transformerė - dėmėtoji dygliažuvė
Apvalainas dėmėtosios dygliažuvės (Diodon hystrix) kūnas yra be žvynų, bet padengtas judriais spygliais. Tie spygliai nėra labai matomi, kol žuvis ramiai sau maitinasi netoli koralinio rifo, dantimis trupindama krabų ir jūros ežių kiautus. Bet jie tampa tikru ginklu, kai reikia gelbėti gyvybę.
Pavojaus akimirką žuvis-ežys akimirksniu priryja vandens arba oro į maišo formos skrandžio ataugą ir išsipučia 2-3 kartus, virsdama rutuliu su styrančiais spygliais. Nuo tokių „vaišių" bet kuriam plėšrūnui dingsta apetitas!
Dygliažuvės užauga iki solidaus dydžio, 90 cm ilgio ir apie 3 kg svorio, ir neretai užkimba ant meškerės. Bet toks laimikis žvejų nedžiugina: dygliažuvių, kaip ir jų artimų giminaičių, keturdančių pūsliažuvių, vidaus organuose yra nepaprastai stipraus nuodo tetradoksino, 25 kartus nuodingesnio už kurarę, o žandikauliais ši žuvis lengvai gali nukąsti pirštą. Ši žuvis yra plačiai paplitusi tropikų jūrose, gyvena koralų rifuose. Okeanijos ir Kinijos gyventojai iš išsipūtusių ir sudžiovintų žuvų gamina žibintus.
