Laiko mašinos fenomenas

Praeitis, dabartis ir ateitis yra glaudžiai susijusios. Rašytojai fantastai savo knygos yra ne kartą aprašę „laiko mašiną", kuria jų herojai keliauja laike. Laiko mašina figūruoja ir ne viename filme. Pirmasis rimtas bandymas pakeliauti laike grožinėje literatūroje - klasikinis Herberto Velso romanas „Laiko mašina", kurio herojus išvyksta šimtus tūkstančių metų į ateitį. Po H.Velso kelionės laike tapo įprasta mokslo fantastikos kūrinių tema.

O jeigu apie laiko mašiną rašoma ir rodoma, galbūt tai ne fantazija, o tikrovė, kruopščiai slepiama nuo žmonijos? Žinoma, mokslininkai irgi domėjosi šia tema ir atliko daugybę tyrimų. Pavyzdžiui, Albertas Einšteinas sukūrė specialiąją reliatyvumo teoriją ir rado įrodymų, kad įvairiuose Visatos taškuose laiko tėkmės greitis kinta. A.Einšteino darbais rėmėsi ir kiti mokslininkai, padarę atradimų, kurie galėtų būti pagrindas laiko mašinai sukurti. Laiko mašinos sukūrimo ir kelionių ja galimybę nagrinėjo, pavyzdžiui, matematikas Kurtas Gedelis ir astrofizikas Ronas Maletas.

Hipotezių ir projektų yra, bet kol kas tikros mašinos sukurti niekam taip ir nepavyko. Nors nieko negalima tvirtai teigti, nes informacija gali būti įslaptinta ir žmonija apie tokį atradimą sužinos negreit. Juk patekus į praeitį ar ateitį galima ką nors padaryti ne taip, pakeisti ne tik savo, bet ir kitų žmonių gyvenimus, įvykius, istoriją, o tai žmonijai gali turėti nenuspėjamų padarinių.

Atgal į Versalį

Ši gan plačiai aprašyta istorija tapo tikru sukrėtimu dviems anglėms, Enei ir Eleonorai. Šioms dviems moterims 1901 m. pavyko persikelti į XVII a. Prancūziją, kai valdė karalius Liudvikas XVI ir jo gražuolė žmona Marija Antuanetė. Moterys nutarė per atostogas apsilankyti Versalio rūmuose. Po ekskursijos jos sumanė apžiūrėti ir nedidelius Mažojo Trianono rūmus, kuriuose, toliau nuo rūmų bruzdesio, Marija Antuanetė mėgdavo ilsėtis ir veikti, kas jai patinka, į juos buvo galima patekti tik su asmeniniu karalienės kvietimu.

Pakeliui į Mažąjį Trianoną anglės pasiklydo miškelyje. Truputį paklaidžiojusios, jos pamatė du vyrus su trikampėmis skrybėlėmis, kurie joms nurodė kelią į rūmus, bet keistai į jas žiūrėjo. Prieš rūmus būriavosi minia žmonių, apsirengusių senoviniais drabužiais. Jos jautėsi, tarsi sapnuotų.

Rūmų terasoje anglės turistės pamatė jauną žavią aristokratę su prašmatnia suknia ir pudruotu peruku. Jos ir turisčių žvilgsniai staiga susitiko, ir visos iš netikėtumo prarado žadą. Ta pauzė truko kokias 10 sekundžių, o po to vaizdas iš praeities dingo, moterys pasijuto stovinčios turistų būryje priešais Mažąjį Trianoną. Po 10 metų apie šį įvykį buvo parašyta knyga, nors daug kas apie tokią kelionę į praeitį kalba su ironija, neabejodami, kad tai - viso labo nesuprantama fantazija, siekiant išgarsėti.

Tarp pasaulių

Ši istorija nutiko Meksikoje, traukinyje, vykusiame iš Meksiko į Akapulką. Vienoje kupė sėdėjo moteris su vaiku ir jaunas vyras. Staiga atsidarė kupė durys ir jie pamatė išsigandusį senyvą žmogų. Jis buvo keistokai apsirengęs, rankoje laikė žąsies plunksną ir piniginę.

Vyras atsargiai apsidairė ir sušuko, kad yra ministras de Balensiaga. Kol vienas iš keleivių nubėgo kviesti pagalbos, „ateivis" išnyko. Ši istorija gal būtų buvusi greitai pamiršta, jeigu ne daiktai, kuriuos pametė persigandęs nepažįstamasis.

Žąsies plunksną ir piniginę vėliau apžiūrėjo ekspertai, kurių išvados visiškai suglumino. Tie daiktai buvo pagaminti XVIII a., bet atrodė nauji ir laiko nepaliesti. Patyrinėjus archyvinius dokumentus paaiškėjo, kad ministras Chorchė de Balensiaga išties gyveno ir sulaukęs garbingo amžiaus išėjo iš proto.

Bet galutinai pribloškė ministro aprašyta istorija, kaip jis pateko į nesuprantamą vietą, ko gera, „šėtono karalystę". Kad iš ten ištrūktų, jis užsimerkęs kelis kartus sukalbėjo maldą, ir Viešpats jį išgelbėjo. Ši istorija pateko į prancūzų autoriaus Etjeno Kasė knygą, kurioje jis rašė apie laiko mašiną ir galimybę keliauti įvairiuose laikuose.

Mobilusis Č.Čaplino filme

Peržiūrinėdamas vieną iš Čarlio Čaplino filmo „Cirkas" epizodų, kuriame rodomi į Holivudo filmo premjerą besirenkantys žmonės, dokumentalistas Džordžas Klarkas, pastebėjo keistą detalę: tarp žmonių antrajame plane matyti vyresnio amžiaus skrybėlėta moteris, kuri eina ir kalba mobiliuoju telefonu. Kadangi filmas buvo sukurtas 1928 m., tokio ryšio įrenginio tuomet negalėjo būti.

Oficialiai mobiliojo telefono išradėju yra laikomas Martinas Kuperis, pirmąjį modelį sukūręs 1973 m. Laiko mašinos egzistavimo hipotezės šalininkams šis filmo epizodas yra dar vienas patvirtinimas, kad kelionės laike yra realios. Jeigu ir taip, su kuo ta moteris galėjo kalbėti būdama praeityje, juk tam būtinai reikalingas mobilusis ryšys, ne vien telefonas?

Skeptikai iš to tik juokiasi: greičiausiai į kadrą pateko atsitiktinė, su „dvasiomis" kalbanti pamišėlė.