Mamos ir močiutės: nekonfliktuoti įmanoma!

Močiutės ir seneliai, sukaupę daug patirties, jaučia tiesiog pareigą duoti patarimų jauniems tėvams, o pastarieji demonstruoja nenorą taikstytis su tokiu brovimusi į jų „suaugusiųjų gyvenimą". Anksčiau, kai žmonės gyveno didelėmis šeimomis, dažnai trys ar net keturios kartos viename name ar bute, buvo tiesiog neįmanoma vyresniųjų atriboti nuo anūkų auklėjimo proceso. Ir tame buvo savų pliusų ir minusų.

Viena vertus, drauge auginti vaikus yra lengviau, kita vertus - dėl to kyla daugybė konfliktų.

Dabar viskas pasikeitė. Dauguma šeimų turi galimybę gyventi atskirai nuo tėvų, vadinasi, sumažinti močiutės ir senelio įtaką (ar visai jos atsisakyti) tiek savo gyvenimui, tiek vaikų auklėjimui. Ir čia kyla klausimas: ar močiutės ir seneliai išties kenkia?

Žala ar nauda?

Būtent močiučių ir senelių įnašas į augančios kartos auklėjimą yra neįkainojamas. Jų santykiai su anūkais yra kitoks negu tėvų. Jie neprivalo rūpintis vaiko mokslais ir socializacija, jiems nereikia sukti galvos dėl jo būsimos profesijos arba darbo, jie gali tiesiog gyventi šia diena ir vaikui sudaryti sąlygas džiaugtis nerūpestinga vaikyste.

Močiutės ir seneliai turi užtektinai galimybių - laiko ir materialinių - skirti vaikams daugiau dėmesio ir tenkinti jų vaikiškus poreikius: gali juos palepinti saldumynais, pažiūrėti su jais animacinius filmukus, šimtąjį kartą perskaityti mylimą knygutę arba išeiti pasivaikščioti.

Be to, vyresnieji giminaičiai - pagrindiniai šeimos tradicijų ir vertybių perdavėjai ir giminės istorijos saugotojai, o tai yra labai svarbu, norint išlaikyti artimus, pasitikėjimo kupinus santykius, taip pat tėvų ir vaikų. Močiutės ir seneliai padeda sukurti bendrą „šeimos lauką", kuris formuoja vaiko priklausomybės šeimai jausmą ir pasitikėjimą savimi.

Ir, aišku, negalima pamiršti vyresnės kartos gyvenimiškos patirties, kuri gali praversti jauniems tėvams. Todėl neleisti močiutėms ir seneliams dalyvauti auklėjimo procese - visiškai netinkama praktika. Bet ką daryti, kad jie padėtų jaunai šeimai auginti vaikus, o ne trukdytų?

Įtakos sferos

Konfliktai tarp kartų paprastai būna susiję su asmeninių ribų klausimais. Norint užkirsti kelią konfliktams dėl vaiko auklėjimo, iš pradžių reikia susitarti dėl įtakos sferų pasidalijimo. Būtina prisiminti, kad bet kuriuose santykiuose yra svarbu gerbti kitą pusę ir ją vertinti ne kaip priešininką, o kaip sąjungininką.

Seneliai vaikams ir anūkams linko gero, ir net tada, kai jie per daug kišasi į jų gyvenimą, tai daro iš didelės meilės ir noro padėti. Todėl nereikėtų bandyti jų neįsileisti į savo gyvenimą - geriau suteikti jiems galimybę pasijusti reikalingiems.

Ramiai aptarkite pagalbos, kurios iš jų tikitės, apimtį ir būdus. Kad ir kokie geri ir pasiruošę padėti būtų jūsų senyvi tėvai, nereikia jiems užkrauti viso vaikų auklėjimo. Jie gali padėti, pakeisti kokiose nors situacijose, bet neturi jausti atsakomybės už vaiko gyvenimą, sveikatą ir lavinimą. Tai - laimės teikianti tėvų pareiga.

Anūkai - ne pasaulio centras

Seneliams vertėtų dažniau prisiminti, kad ir jie kadaise buvo tokie, kaip jų vaikai dabar. Jiems taip pat norėjosi savarankiškai spręsti savo problemas, o ne klausyti tėvų patarimų. Vyresniosios kartos atstovams teks susitaikyti su faktu, kad jų vaikai jau suaugo, gyvenimas pasikeitė, o laiko ir pačių patikrinti receptai ne visada tinka šiuolaikinėms realijoms.

Močiutėms ir seneliams reikia labiau pasitikėti savo vaikais, net jeigu tam tikrais klausimais su jais nesutaria. Negalima pamiršti ir savo gyvenimo, kuris visada turi būti pirmoje vietoje. Neverta visą savo laiką skirti pagalbai auginant anūkus. Nuspręskite, kiek laiko ir kur galite padėti, o likusį laiką skirkite savo poreikiams.

Kaip kalbėtis

Norint išsakyti savo nuomonę arba prieštarauti kito žmogaus nuomonei ir kartu jo neįžeisti, būtų teisinga pradėti išsakyti savo argumentus išreiškiant pagarbą kitam žmogui ir jo jausmams. Pavyzdžiui: „Žinau, kad tu jau suaugusi, bet aš galėčiau tau padėti..." arba „Suprantu, kad tu nerimauji dėl vaiko, bet žinau, kaip būtų geriau pasielgti".

Niekada nekritikuokite savo vaikų, ypač girdint anūkams. Nereikia priminti apie tėvų klaidas. Galite išsakyti savo nuomonę arba pasiūlyti kitokį problemos sprendimo variantą, bet jo primygtinai nepiršti. Arba tiesiog laikykitės taisyklės, kad patarinėti arba padėti reikia tik tada, kai esate to prašomi.

Sudarome taiką

Šeimoje, kurioje vyksta „karas" tarp tėvų ir senelių, negali būti laimingų vaikų. Būtina gerbti vieniems kitus ir mokytis spręsti konfliktus. Keletas patarimų, kurie padės tapti artimesniems tiems, kurie jums yra brangūs:

Palaikyti autoritetą

Močiutės ir seneliai neturėtų „draugauti" su anūkais prieš tėvus. Niekada nepritarkite vaiko neigiamiems pasisakymams apie tėvus, net jei jis ant jų pyksta. Galite jo pagailėti, bet kartu pabrėžti tėvų teisumą arba jų pergyvenimus. Nemanykite, kad žemindami tėvų autoritetą didinate savo. Priešingai, griaudami tėvų autoritetą, pakertate vaiko tikėjimą bet kokiais autoritetais, taip pat jūsiškiu, ir vaikas praranda gyvenimo orientyrus.

Savo ruožtu tėvai turi demonstruoti pagarbą močiutėms ir seneliams, net kai pastarieji ką nors daro negerai. Atsiminkite: kaip jūs elgsitės su savo tėvais, taip ir jūsų vaikai vėliau elgsis su jumis.

Lepinti ar nelepinti?

Seneliai neturėtų savo anūkų užversti dovanomis ir saldumynais. Dažnai tai vyksta dėl noro būti mylimiems, bet meilės geriau siekti dėmesiu ir laiko leidimu kartu, o ne materialiais daiktais, juk tokia meilė - trumpalaikė.

Tėvams nereikėtų audringai reaguoti į tai, kad seneliai lepina anūkus. Lepinimas savaime nedaro neigiamos įtakos, jeigu už jo neslypi vyresniosios kartos noras pademonstruoti pranašumą prieš tėvus.

Jei močiutė ir senelis leidžia vaikui tai, ko paprastai neleidžia tėvai, bet kartu pabrėžia būtinybę laikytis tėvų reikalavimų, geriau formuojasi lankstus vaiko elgesys: jis greičiau supranta, kad skirtingose grupėse galioja skirtingos taisyklės, į kurias reikia atsižvelgti, o tai padeda tolesnei socializacijai.