Nuo briliantų iki elektronikos: rankinių laikrodžių istorija

Apyrankės karalienėms

Architektūroje ir interjere laikrodžiai prigijo labai seniai, ir tai atsispindėjo mene, o štai rankiniai laikrodžiai iki XIX a. pabaigos paveiksluose nėra vaizduojami. Dėl to daug kas iki šiol mano, kad šis aksesuaras atsirado neseniai, bet yra visiškai ne taip.

Pirmųjų užuominų apie neregėtą naujovę, vadinamą „apyrankė-laikrodis" galima rasti XVI a. šaltiniuose. Šiuo aksesuaru puošėsi didžiausia to meto mados mylėtoja - Anglijos karalienė Elžbieta I. Ji gavo jį kaip 1571 m. kalėdinę dovaną iš savo favorito, grafo Roberto Dadlio (Robert Dudley). Ši apyrankė-laikrodis su nedideliu ciferblatu buvo papuošta perlais ir smulkiais brangakmeniais, bet laiką rodydavo netiksliai, nes ciferblatas buvo be minučių ir sekundžių padalų. Neišliko rašytinių dokumentų, kuriuose būtų paminėta šio išradimo autoriaus pavardė arba laikrodžio pagaminimo vieta. Todėl ne visi istorikai sutinka, kad būtent Elžbieta I pirmoji pasimatavo šį aksesuarą.

Pirmasis išlikęs iki mūsų dienų rankinis laikrodis - 1806 metų. Jis buvo Žozefinos de Boharnė (Joséphine de Beauharnais) nuosavybė, o ji gavo jį dovanų iš savo vyro Napoleono Bonaparto. Laikrodį pagamino rūmų meistras Žanas Markas Vašeronas (Jean Marc Vacheron), pagaminęs laikrodį ir kitai Bonaparto žmonai, Marijai Luizai. Šie laikrodžiai skyrėsi nuo to, kurį turėjo Elžbieta I, nes XVIII a. jau buvo sugalvota balansinė spyruoklė tiksliam laikui rodyti.

Tačiau pirmuoju dokumentais oficialiai patvirtintu rankiniu laikrodžiu tapo „Breguet Nr. 2639" su apyranke. Šios naujovės autorius buvo šveicarų kilmės laikrodininkas iš Prancūzijos Abramas Luji Bregė (Abraham-Louis Breguet). Tas modelis buvo skirtas Neapolio karalienei ir Napoelono seseriai Karolinai Miurat (Caroline Murat), ir buvo pagamintas jai užsakius. Laikrodžio ciferblatas buvo pailgos formos, iš sidabro, su Mėnulio fazių rodykle ir termometru, o dirželis buvo pagamintas iš aukso gijų ir plauko. Atmetus visus mitus, būtent šį laikrodį galima laikyti pirmuoju rankiniu laikrodžiu žmonijos istorijoje.

Svarbiausia - dirželis

Visą XIX a. rankiniai laikrodžiai buvo išskirtinai moteriškas aksesuaras. Vyrai nešiojo kišeninius laikrodžius, kuriems siuvėjai įtaisydavo specialias kišenėles. Moteriški laikrodžių-apyrankių modeliai buvo gaminami iš brangiųjų metalų su įvairiomis inkrustacijomis.

Karalienės Viktorijos valdymo metais Didžiojoje Britanijoje buvo paplitusi įvairiausių miniatiūrų mada, ir tais laikais ciferblatai buvo greičiau priedas prie brangios apyrankės negu pagrindinis elementas. Itin rafinuoti, išskirtinio dizaino (pvz. gyvatės formos, su dirželiais iš gėlių) laikrodžiai buvo kuriami vyraujant art nouveau (moderno) stiliui (XIX a. pab. - XX a. pradžia).

Iš tėvo - sūnui

Vyrai rankinius laikrodžius pradėjo nešioti nuo 1885 metų, trečiojo Anglijos ir Birmos karo laikotarpiu. Jie buvo savadarbiai - tiesiog kišeniniai laikrodžiai buvo pritaisyti prie paprasto odinio dirželio. Tokiais laikrodžiais naudojosi kareiviai, nes karo lauko sąlygomis nešiotis laikrodį kišenėje buvo nepatogu ir nepraktiška.

Prie vyriškų rankinių laikrodžių populiarinimo aukštuomenėje prisidėjo brazilas pilotas Albertas Santosas Diumonas (Alberto Santos-Dumont). Jis buvo plačiai žinomas kaip dirižablių, o paskui - ir pirmųjų orlaivių kūrėjas, jį pamėgo Paryžiaus bohema, kuriai priklausė garsus juvelyras Luji Kartjė (Louis Cartier). Kartą A.Santosas Diumonas pasiguodė, kad naudotis kišeniniu laikrodžiu skrendant yra nepatogu. Tada L.Kartjė sukūrė vyriško laikrodžio modelį „Santos", ir kišeniniai laikrodžiai išpopuliarėjo tarp elito.

Vėliau Europoje įsiliepsnojo naujas karas, taigi vyriškų rankinių laikrodžių paklausa išaugo. Jie buvo ekipuotės dalis, o civiliniame gyvenime dažniau buvo naudojamas kišeninis variantas. Vis dėlto vyriški rankiniai laikrodžiai buvo pradėti gaminti serijiniu būdu, o iki karo pabaigos atsirado praktiškų modelių, apsaugotų nuo dulkių ir vandens. XX. 4-me dešimtmetyje kompanija „Jaeger-LeCoultre" sukūrė „Reverso" modelį su plieno plokštele, apsaugančia trapų mechanizmą žaidžiant polą.

Vyriškų rankinių laikrodžių gamybos bumas tęsėsi iki 5-ojo dešimtmečio, ir jie po truputį išstūmė kišeninius. Kainavo jie nemažai, todėl buvo branginami ir perduodami iš kartos į kartą - sūnus paveldėdavo juos iš tėvo ir perduodavo savo sūnui, kaip dažnai rašoma knygose ir rodoma kine.

Legendinis aštuonbriaunis ciferblatas

Antrojo pasaulinio karo metais laikrodžių gamyba gerokai sulėtėjo, bet vėliau atsinaujino. Stambus laikrodžių gamintojas „Carl F.Bucherer" plėtė gamybą ir atidarė gamyklas Azijoje, kur ypatingo populiarumo sulaukė modelis „Worldtimer". Mechaninių laikrodžių gamyba buvo brangi, o tai siaurino realizavimo rinką, todėl gamintojai stengėsi kurti vis pigesnius variantus. Didelės sėkmės sulaukė kvarcinis laikrodis su baterija „Astron", sukurtas Japonijoje. Europoje šią naujovę vienas pirmųjų įdiegė Karlas F.Buchereris (Carl F.Bucherer).

1972 m. šveicaras juvelyras ir laikrodininkas Džeraldas Dženta (Gerald Genta) sugalvojo neįprastos aštuonkampio formos ciferblatą „Audemars Piguet" gaminiui, kuris buvo pavadintas „Royal Oak". Pasakojama, kad jį įkvėpė narų šalmas, kuris prie skafandro buvo tvirtinamas aštuoniais varžtais - taip ir atsirado garsusis aštuonbriaunis. Tokia ciferblato forma iki šiol laikrodžių gerbėjų yra laikoma stiliaus etalonu.

Auksinis laikrodis - ne tik gangsteriams

Po truputį rankiniai laikrodžiai visiems, nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus, tapo būtinybe. Tikru jų populiarumo piku galima laikyti praėjusio amžiaus 9-ąjį dešimtmetį, ekonomikos bumo laikus. Netikėtai praturtėję amerikiečiai ir europiečiai pradėjo pirkti prabangos prekes, tarp jų ir laikrodžius.

Ypatingai populiarūs buvo auksiniai laikrodžiai su tokiu pačiu brangiu dirželiu. Būtent tuo laikotarpiu atsirado tradicija vyrams dovanoti laikrodžius kaip pagarbos ir aukštos visuomeninės padėties pripažinimo ženklą. 10-ajame dešimtmetyje auksiniai laikrodžiai buvo neatskiriama reperių ir gangsterių kultūros Amerikoje ir „banditų kultūros" Rusijoje dalis. Tuo metu buvo pradėta pardavinėti elektroninius laikrodžius, kuriuose laiką rodė jau ne rodyklės, o skaičiai.

Dizainerių laikrodžiai įvairiais laikais

Drabužių ir aksesuarų dizaineriai dalyvavo rankinių laikrodžių evoliucijoje ir diktuodavo ciferblato formų, dydžio madą, dirželio tipą. Pavyzdžiui, miniatiūrinių ciferblatų mada buvo įsigalėjusi XX a. 6-ajame dešimtmetyje, ir tai galima pamatyti net karališkosiose nuotraukose. Elžbieta II per savo karūnavimo iškilmę segėjo rankinį laikrodį. Tai visiškai neatitiko reglamento, bet ciferblatas buvo toks mažas, kad tarp daugybės mažų briliantų ant dirželio jis buvo beveik nepastebimas.

7-ajame dešimtmetyje buvo madingi laikrodžiai su ovalo formos ciferblatu, 8-ajame - su apvaliu ir spalvotu ciferblatu. 9-ajame ir 10-ajame laikrodžiai tapo didžiuliai ir masyvūs. XXI a. pradžioje laikrodžius buvo populiaru puošti strazais ir nestandartiniais elementais, o dabar rodyklės vis dažniau užleidžia vietą minimalistinių išmaniųjų laikrodžių ekranams. Nuo tada, kai naujausios technologijos buvo pradėtos aktyviai diegti kasdieniniame gyvenime, rankiniai laikrodžiai - tai ir didelio tikslumo prietaisas: daugelis laikrodžių gamybos firmų kuria modelius narams, pilotams ir kosmonautams.

Šiuolaikiniame pasaulyje laikrodis - tai ne šiaip aksesuaras, skirtas rodyti laikui. Jis gali skambinti, siųsti žinutes, skaičiuoti žingsnius, matuoti pulsą ir deguonies kiekį kraujyje. Ir visa tai - tik pradžia. Įdomu laukti, ką laikrodžių gamintojai galės pasiūlyti ateityje.