3 nuotr.Kad ir kokius pinigus naudodavo žmonija, visais laikais netrūko išradingų klastotojų. Nors su jais bandyta kovoti įvairiausiais būdais, jų netrūko nei prieš šimtus metų, netrūksta ir dabar.
Kriauklės
Klastoti pinigus žmonės pradėjo nuo tada, kai jie atsirado. Pavyzdžiui, kaurai, jūrinių moliuskų Cypraea kriauklės, buvo pradėtos naudoti kaip mokėjimo priemonė jau prieš 3500 metų, o kai kur kriauklytės atliko pinigų funkciją net iki XIX a. Kriauklės pasižymėjo visa eile neabejotinų „piniginių" pranašumų: visos jos buvo maždaug vienodo dydžio, itin tvirtos ir nedidelio svorio. Taip, jos taip pat buvo padirbinėjamos! Suprantama, jokios ypatingos apsaugos ši mokėjimo priemonė neturėjo, tad padirbinėtojai tiesiog naudodavo kitas medžiagas, joms suteikdami norimą formą. Tokių pinigų imitacijai buvo naudojami kaulai, kitų moliuskų kriauklės, akmenukai, o vėliau ir bronza.
Pirmieji europiečiai kolonistai Amerikoje panašią mokėjimo priemonę pamatė pas vietos gyventojus: indėnai prekybai naudojo vampumus - karoliukus iš moliuskų kriauklyčių, suvertų ant siūlo. Vampumas seniesiems amerikiečiams buvo ir papuošalas, ir priemonė perduoti pranešimams, ir valiuta. Kriauklės skyrėsi spalva: retesnės tamsios buvo vertinamos labiau už paplitusias baltas. Veiklūs europiečiai padarė išvadas ir naudodami juodus dažus pradėjo pigias baltas kriaukles versti brangiomis.
Monetos
Laikui bėgant kriaukles ir kitus primityvius pinigus pakeitė metalinės monetos: jos buvo kaldinamos įvairiais būdais, o vertės matas buvo jų svoris. Sukčiai aktyviai padirbinėdavo tas monetas. Pavyzdžiui, Senovės Graikijoje pinigų klastotojai patys gamino monetas, mažiau vertingo metalo dirbinį padengdami brangesnio sluoksniu. Šis būdas klastoti pinigus buvo bene labiausiai paplitęs. Taip vertėsi sukčiai visame pasaulyje. Kai kada nusikaltėliai apskritai nenaudodavo brangiųjų metalų: pasitaikydavo monetų, pagamintų iš vario ir gyvsidabriu nutrintų,tačiau jos būdavo nutrintos iki sidabro blizgesio. Plačiai paplitus netikroms monetoms, atsirado ir oficialių „testuotojų", kurie sverdavo ir pjaustydavo monetas, kad patikrintų jų autentiškumą. Pasakojama, kad monetų padirbinėjimu kadaise užsiėmė net garsusis senovės graikų filosofas Diogenas: sukčiavimo keliu jis pasuko kartu su tėvu, kuris buvo demaskuotas, pasodintas į kalėjimą ir jame mirė.
Dar vienas paplitęs monetų padirbinėjimo būdas, kurio nevengė ir valdovai, buvo jų apipjaustymas: klastotojai po truputį nupjaustydavo arba aplydydavo sidabro monetų kraštus, taip sumažindami jų svorį, o iš „nugvelbto" metalo kaldindavo naujas netikras monetas. Dėl tokio padirbinėjimo būdo XVII a. Anglijoje pinigų svoris sumažėjo perpus lyginant su oficialiu standartu, o kas dešimta moneta buvo netikra. Norint pagerinti padėtį, šalies valdžiai teko išimti iš apyvartos ir perkaldinti visas monetas. Kaip tik kovojant su tokiu sukčiavimo būdu ir buvo pradėtos kaldinti monetos rantytomis briaunomis, kad būtų paprasčiau pastebėti „nupjaustymą".
Banknotai
Popieriniai pinigai buvo pradėti naudoti X a. Kinijoje. Kadangi sudaryti stambius sandorius ir atsiskaityti sunkiomis monetomis buvo nepatogu, todėl buvo sugalvotas popierinis jų pakaitalas. Tokie pinigai iš esmės buvo ne banknotai, o vekseliai, kuriuos savininkas galėjo iškeisti į monetas. Iš pradžių banknotus gamino įvairiausios organizacijos, nebuvo vieningo standarto, o tuo ir naudodavosi pinigų klastotojai. Vėliau teisė leisti popierinius pinigus buvo apribota: 16 prekybos namų organizavo popierinių banknotų banką ir suvienodino vekselių išvaizdą, kad būtų sunkiau juos padirbinėti. Pinigams apsaugoti buvo pradėta naudoti specialų rašalą, parašus, antspaudus ir ypatingą popierių. Už pinigų padirbinėjimą grėsė mirties bausmė. Vėliau teisė spausdinti pinigus visiškai perėjo valstybei. Kinijoje pirmą kartą pasaulyje buvo įdiegta „švaraus banknoto politika": oficialus pinigų galiojimo laikas buvo 2 metai; jam pasibaigus piliečiai privalėjo nebegaliojantį banknotą pakeisti į naują ir dar sumokėti 3 proc. mokestį. Taip buvo užkertamas kelias apyvartoje esančių banknotų nusidėvėjimui, o ir atskirti klastotę naudojant „šviežius" pinigus buvo lengviau.
XIII a. keliautojas Markas Polas (Marco Polo) popierinius pinigus atvežė į Europą, bet čia tokių pinigų gamyba paplito tik XVII-XVIII a. Šios srities pioniere tapo Švedija, kurioje tokia mokėjimo priemonė pirmą kartą buvo panaudota 1661 m. Po 29 metų ja pasekė britų kolonijos Šiaurės Amerikoje. Ant kolonijinių banknotų buvo užrašyta „Klastotė - tai mirtis", tačiau pinigų padirbinėtojams sustabdyti tokio grasinimo nepakako. Prie pinigų apsaugos istorijos daug prisidėjo Bendžaminas Franklinas (Benjamin Franklin): jo spaustuvė spausdino banknotus Pensilvanijai, Naujajam Džersiui ir Delaverui. 1739 m. jis pradėjo spausdinti kupiūras, ant kurių tyčia neteisingai užrašė žodį „Pensilvanija". B.Franklinas pamanė, kad bandydami padirbti tokį banknotą, sukčiai ištaisytų klaidą - ir daugelis tikrai užkibo ant šio kabliuko. Be to, B.Franklino banknoto dizainas tapo detalesnis: jo kitoje pusėje buvo vaizduojamas medžio lapas, o šis elementas to meto spausdinimo technologijoms buvo labai sudėtingas ir tai apsunkino klastotojų darbą. Tik XX a. 7-me dešimtmetyje istorikai nustatė, kad vaizdo tikslumui pasiekti B.Franklinas naudojo tikrų lapų atliejas.
Vėliau banknotų apsaugos būdai sudėtingėjo: daugėjo nominalų, vandens ženklų, ant banknotų atsirado piešinių, o pinigams spausdinti buvo pradėta naudoti metalografija. Dabar kokybiškoms klastotėms kurti sukčiams reikėjo specialios įrangos. XVIII a. pinigų padirbinėtojai gaminti lentoms-matricoms, reikalingoms klastotėms spaudinti, apgaule pasitelkdavo nagingus graviruotojus, o spausdinimo stakles iš atskirų detalių susirinkdavo patys. Padirbinėtojams gyvenimą dar labiau apsunkino XIX a. pasirodžiusi Orlovo spauda - tada tapo įmanomas labai tikslus daugiaspalvis spausdinimas.
Ypač pinigų padirbinėjimas suklestėjo XX a. 8-me dešimtmetyje, kai nusikaltėliai pradėjo kopijuoti pinigus naudodami dvipusius spalvotus spausdintuvus. Į tai buvo reaguota išbandant naują banknotų apsaugos būdą - metalinį tinklelį, taip pat pirmą kartą buvo panaudotas kipp efektas - metalografiniu būdu sukurtas vaizdas ant banknotų matomas tik jį pakreipus tam tikru kampu.
O kaip šiandien?
Šiuo metu pasaulyje yra naudojama daugiau kaip 100 įvairių pinigų apsaugos nuo padirbinėjimo būdų, o informacija apie kai kuriuos iš jų yra įslaptinta. Šiuolaikiniai banknotai spausdinami ant ypatingo popieriaus su medvilnės priemaiša - pačiupinėjus jis skiriasi nuo paprasto popieriaus. Ir toliau naudojami vandens ženklai, prieš šviesą matomi atvaizdai, kipp efektas, giljošas (tankus persipynusių banguotų linijų tinklelis), mikroperforacija ir mikrotekstas, apsauginiai siūleliai ir hologramos. Kai kurie banknotų elementai keičia spalvą priklausomai nuo žiūrėjimo kampo, kiti - švyti ultravioletinėje šviesoje, ant banknotų pradeda atsirasti QR kodų. Naudojant tokį platų apsauginių elementų rinkinį, padirbinėtojams tampa vis sunkiau gaminti kokybiškas klastotes: tai išdidintas mikrotekstas pasirodo neperskaitomas, tai perforacija išeina kreiva, tai persislenka linijos. Ypač sudėtinga nusikaltėliams įveikti infraraudonųjų spindulių apsaugą: kai kurie elementai ant banknoto yra spausdinami ypatingais dažais: esant įprastam apšvietimui atvaizdas atrodo vienalytis, o infraraudonųjų spindulių šviesoje subyra, tad dalis jo tampa nematoma. Tokia apsauga šiandien yra laikoma patikimiausia, jos įveikti kol kas dar niekam nepavyko, o ir investuoti į itin brangią įrangą padirbinėtojams tiesiog neapsimoka.
