Salos dykumoje: kas ir kam kūrė oazes

Kaip atsirado oazės

Dykuma - atšiauri aplinka ir žmonėms, ir žmogui tarnaujantiems gyvūnams. Oro temperatūra dieną čia gali siekti 50 laipsnių pagal Celsijų ir net daugiau, o dėl vandens trūkumo didelėje teritorijoje aplink oazę bet kuri kelionė per smėlynus tampa mirtinai pavojinga. Todėl oazių svarbos neįmanoma pervertinti - tai buvo galimybė keliautojams ir atgauti jėgas, ir pagirdyti gyvulius, kurie buvo vienintelė transporto priemone keliaujant per dykumą. O dar - galimybė įtvirtinti savo politinę galią, juk tas, kas kontroliuoja oazę, tampa labai įtakinga figūra.

Sacharos, Arabijos pusiasalio, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos dykumų smėlynuose, įkaitintuose plieskiančios saulės, dirbtiniams vandens telkiniams išsilaikyti nebuvo jokių galimybių, o ir augalų laistymas tokiomis sąlygomis - bergždžias užsiėmimas: vanduo pernelyg greitai išgaruoja arba susigeria į smėlį. Bet net sausiausių Žemės rutulio sričių oazėms pavyko egzistuoti ilgus šimtmečius, kai kada net tūkstantmečius, o kai kurioms iš jų grėsmė išnykti iškilo tik dabar, XXI a. Kaip gamtai pavykdavo išsaugoti šias vėsias ir derlingas saleles ten, kur tai atrodė tiesiog neįmanoma, bet kartu ir būtina?

Oazės paslaptis - negiliai esančios požeminės upės: vanduo yra tiek arti žemės paviršiaus, kad susidaro gaimybės atsirasti vandens telkiniui. O jis išlieka todėl, kad tvirtos grunto uolienos sudaro vandeniui nepralaidų dugną. Paukščiai ir gyvūnai, atkeliaujantys į oazę atsigerti, ant savo kūnų atneša sėklų, kurios, patekusios į palyginti derlingą dirvą, sudygsta. Taip susidaro žalumos salelė. Oazėms išlikti padeda ir retai lyjantys lietūs.

Žodžio „oazė" kilmės pėdsakus galima atsekti dar iki Senovės Egipto. Į mūsų kalbą jis pateko per graikus ir romėnus. Nesunku suprasti, kad tos žalios salelės dykumoje jau prieš daugybę šimtmečių traukė ypatingą dėmesį. Yra liudijimų, kad oazės buvo gyvenamos priešistoriniais laikais. Apie tai liudija jose rasti piešiniai ant uolų sienų, bet terminas, kaip tais laikais buvo vadinamos oazės, suprantama, neišliko. Ir pirmykščiais laikais, ir vėliau prie vandens telkinių dykumose kurdavosi gyvenvietės. Be to, tie rajonai tapdavo labai svarbūs karavanų maršrutų punktai.

Kaip buvo naudojamos oazės: Sachara

Didžiausioje pasaulio dykumoje Sacharoje, nors ir nepanašioje į žmogaus veiklai tinkamą aplinką, pradedant nuo IV tūkstantmečio pr.m.e. ir baigiant XX a. pradžia, vis dėlto buvo nutiestas gana didelis prekybos maršrutų tinklas. Jais Sachara buvo išraižyta skersai išilgai - ir iš pietų į šiaurę, ir iš vakarų į rytus. Iš Afrikos gilumos būdavo gabenami auksas ir brangieji akmenys, akmens druska, dramblio kaulas, gyvūnų kailiai, taip pat vergai. Mainais keliaudavo audiniai ir kitokių Europos bei Artimųjų Rytų civilizacijų gėrybės. Pereiti Sacharą ir grįžti atgal trukdavo gana ilgai, apie pusantrų metų, todėl maršrutai būdavo tiesiami pagal oazių buvimo vietas. Karavanų palydovais dažniausiai būdavo senieji Šiaurės Afrikos gyventojai berberai. Jie nuo seno mokėjo išnaudoti oazių galimybes ne tik jas išsaugodami, bet ir iš šio gamtos stebuklo ar dovanos gaudami didžiausios naudos.

Žemdirbystė būdavo organizuojama „trimis aukštais". Aukščiausi augalai oazės teritorijoje buvo datulinės palmės, kurios sudarydavo „viršutinį aukštą". Žemiau, plačių palmių lapų, apsaugančių nuo agresyvios dykumos saulės, šešėlyje augo persikai, citrusiniai ir kiti vaismedžiai. O daržovės ir javai sudarydavo „apatinį aukštą" - jie būdavo auginami ten, kur buvo drėgniausia. Kadangi, net šalia esant vandens telkiniui, laistant įprastai vandens būtų išnaudojama daug daugiau, negu šiaip reikia nedideliam daržovių plotui palaistyti, dykumose buvo taikomas kitoks laistymo būdas. Palmėms ir kitiems vaismedžiams būdavo iškasamos duobės, maždaug per metrą nesiekiančios požeminių vandenų. Dirva būdavo drėkinama iš apačios, o šaknys, įsiskverbdavusios gilyn, laisvai pasiekdavo vandenį.

Transsacharos prekyba Viduramžiais daro įspūdį savo mastais: vieną karavaną vidutiniškai sudarydavo tūkstantis kupranugarių, o dažnai ir daugiau. Oazių kontroliavimas reiškė ir prekybos kelių kontrolę, todėl nieko keista, kad gyvenvietės prie oazių neretai tapdavo karinių konfliktų arena. XVI a. dėl karų, įsiplieskusių Afrikos žemyno šiaurinėje dalyje, bei prasidėjusios didžiųjų geografinių atradimų epochos karavanų prekyba Sacharoje nunyko, bet galutinai nenutrūko.

Geltos - atskira oazių rūšis Šiaurės Afrikoje su natūralios kilmės vandens telkiniu. D‘Aršėjaus gelta - vaizdinga oazė Sacharos dykumoje su vandens telkiniu, prie kurio kasdien ateina tūkstančiai kupranugarių. Karavanai traukia čia pailsėti nuo alinančios kaitros maloniame aukštų uolų pavėsyje. Čia nuolatinį vandens lygį palaiko požeminiai vandenys. Šis telkinys, kurio pavadinimas pažodžiui verčiamas kaip „švarus vanduo", pasižymi viena būdinga savybe - vanduo jame yra juodos spalvos, tarsi nafta. Pagal vieną versiją, tokią specifinę išvaizdą ir nemalonų kvapą jis įgauna dėl kuprangarių mėšlo, kuris ten kaupiasi metų metus. Geltos vandenyse gyvena daug įvairių rūšių gyvūnų, čia veisiasi net tokios retos reptilijos kaip Nilo krokodilai. Seniau krokodilų buvo galima pamatyti visoje Šiaurės Afrikoje, dabar tai - reta sėkmė. Plėšrumu garsėjantrys krokodilai maitinasi varlėmis ir žuvimi, kurių vandens telkinyje gausu todėl, kad dumbliai mėšlu patręštoje dirvoje auga puikiai. D‘Aršėjaus gelta tapo tikru ekologiniu stebuklu, unikaliu draustiniu pačioje Sacharos širdyje.

Gadameso miestas Libijos vakaruose - vienas seniausių Sacharoje. Jis įsikūręs oazėje ir išsiskiria moliniais statiniais su ilgomis galerijomis - tai būdas apsaugoti gyvenamąjį būstą nuo svilinančios dykumos saulės.

Unikalaus kraštovaizdžio ir istorijos kitų dykumų oazės

Sachara - ne vienintelė dykuma, kurią dėl oazių žmonės „užkariavo" jau žiloje senovėje. Biblijoje yra minimas miestas oazė Ein Gedis, esantis Judėjos dykumoje ir garsėjęs savo smilkalais, vynuogynais, datulėmis ir figomis. Šio miesto gyvavimas nutrūko jau VII a. pr.m.e. Per visą savo istoriją jis tai buvo griaunamas, tai atstatomas, kol VI a. jį galutinai sunaikino užkariautojai arabai. Dabar toje vietoje yra draustinis ir nacionalinis parkas.

Kitas dabartinis draustinis, Azrakas, yra į rytus nuo Jordanijos sostinės Amano. Jis atrodo kaip visiškai netipiškas oazės miestas, nes išsiskiria ne palmėmis, o greičiau pelkėta vietove, primenančia viduriniųjų platumų kraštovaizdžius. Kaip ir kitos senos oazės, Azrakas yra ir kultūrinės piligrimystės vieta: čia yra išlikę tvirtovės, kurią pastatydino romėnai, griuvėsiai.

Vienintelis didelis toli nuo nuo jūros esantis Jungtinių Arabų Emyratų miestas Al Ainas taip pat yra oazės rajone. Al Aine galima apžiūrėti vieną seniausių pusiasialio mečečių, tiksliau, jos griuvėsius, kurių amžius siekia daugiau kaip tūkstantį metų. O didžiausia pasaulyje Al Achsos oazė yra Saudo Arabijoje - čia galima pamatyti 280 šaltinių ir pustrečio milijono medžių.

Tiriant dykumose gyvenančių tautų praeitį, gaunama stebėtinių žinių. Pavyzdžiui, nustatyta, kad, norėdamos padidinti oazės Atakamos dykumoje (dabartinės Čilės teritorijoje) derlingumą, vietos gentys specialiai rinkdavo pajūrio paukščių mėšlą ir gabendavo jį toliau negu šimtą kilometrų. Tai vyko pirmajame tūkstantmetyje, gerokai iki europiečių pasirodymo šiose žemėse ir iki inkų.

Las Vegaso, kazino ir pramogų sostinės teritorija, dar užpraeitame amžiuje buvo tik nedidelė oazė, supama bežadės dykumos. Ji surasta pirmojoje XIX a. pusėje, kai prekybinis karavanas, vykęs iš Los Andželo į Teksasą, išklydo iš kelio ir sustojo smėlynuose. Ieškoti kelio buvo išsiųsti karavano žygūnai, kurie ir aptiko šią oazę. Vietovė buvo pavadinta Las Vegas, kas išvertus iš ispanų kalbos reiškia „derlingi slėniai".