Jis buvo panašus į ateivį iš kitos planetos ir, juo apsimesdamas, kai kada net vedžiodavo aplinkinius už nosies. Semis Basas (Sammy Basso) gebėjo mėgautis gyvenimu ir niekada neleisdavo savo ligai jam vadovauti. Jis džiaugėsi kiekviena nauja diena, kėlė sau ambicingus tikslus, o progeriją (ankstyvos senatvės sindromą) laikė viso labo nedideliu kliuviniu, nors tiksliai žinojo, kad šį pasaulį gali palikti iki 13 metų. Bet jis gyveno iki 28-erių ir visą laiką dėkojo likimui už galimybę mokytis, keliauti ir būti pavyzdžiu milijonams viso pasaulio žmonių.
Unikalus vaikas
Jis gimė Italijoje 1995 m. gruodžio 1-ąją ir gimęs svėrė vos 2680 g. Gydytojai konstatavo, kad pasaulį išvydęs Semis Basas yra visiškai sveikas. Tačiau netrukus tėvai pradėjo pastebėti, kad mažylis vystosi visai ne taip, kaip kiti vaikai. Jam buvo atlikti kai kurie tyrimai, tačiau gydytojai jo organizme nerado jokių nukrypimų nuo normos. Tačiau įvairiausi požymiai berniuko tėvams kėlė nerimą ir jie vėl ir vėl kreipdavosi į gydytojus, uždavinėdavo klausimus, į kuriuos medikai nežinojo ką atsakyti.
Kai Semiui buvo 2 metukai, berniuką apžiūrėjęs pediatras beveik iškart nustatė diagnozę „progerija", ir patarė atlikti genetinius tyrimus, kad būtų tikrai aišku. Tyrimas tik patvirtino diagnozę.
Progerija susergama, kai dėl vienos vienintelės nepaveldimos genų mutacijos iki toksiško lygio padaugėja anomalaus baltymo progerino, kurio natūraliai daugėja žmonėms senstant, tik ne tokiais kiekiais.
Gydytojai patarė tėvams vertinti kiekvieną akimirką, praleistą su sūnumi, nes šia liga sergantys vaikai dažniausiai nesulaukia nė 13 metų. Tokie vaikai gimsta vienas iš 8 milijonų, o šiuo metu pasaulyje jų yra ne daugiau kaip 130.
Tėvus apėmė neviltis, jie nesuvokė, kaip jiems gyventi toliau, žinant, kad mylimas sūnus bet kurią minutę gali mirti. Bet mažylis nuo mažų dienų demonstravo ne tik tvirtumą, bet ir užkrečiamą optimizmą. Žinoma, tuo metu jis nesuprato, apie ką kalba jį supantys suaugusieji, bet niekada neliūdėdavo. Priešingai, pamatęs, kad mama verkia, prieidavo ir atkakliai prašydavo jam nusišypsoti. Jis buvo stebėtinai laimingas vaikas ir nenorėjo savęs gailėti net sužinojęs apie ligą. Mamai teko jam dažnai šypsotis, o tėčiui - grįžus iš darbo būtinai pabučiuoti į pakaušį. Tai truko visus 28 metus, nes buvo tiesiog neįmanoma neužsikrėsti jo gyvybingumu ir ryžtu.
Semiui Basui buvo 5-eri, kai jis su tėvais nuskrido į Vašingtoną ir susitikime pirmą kartą pamatė daugiau žmonių sergančių ta pačia liga. Jis džiaugsmingai pažindinosi su labai panašiais į jį, jam buvo įdomu sužinoti apie juos viską: kaip jie gyvena, iš kokios šalies atvyko, kas jiems padeda neprarasti geros nuotaikos ir kas įkvepia.
Po 7 metų Semis vėl atskrido į JAV dalyvauti eksperimentinių vaistų klinikiniuose bandymuose. Stebėtina, bet jis tame matė savo misiją ir norėjo ją įvykdyti iki galo. Jo manymu, Dievas pasiuntė jam progeriją, kad jis galėtų padėti žmonijai. Jis tikėjo mokslu ir jį laikė stebuklu, suteikiančiu galimybę ką nors nuveikti dėl kitų. Jis suprato, kad visi tyrimai, kuriuose dalyvavo, mokslininkams suteikia žinių ne tik apie jo ligą, bet ir apie senatvę apskritai.
Nenuolaidžiauti ligai
Jis nuo vaikystės žinojo, kad negalės daryti tam tikrų dalykų, prieinamų kitiems vaikams. Dėl didelio kaulų trapumo jam nebuvo leidžiama bėgioti, šokinėti ir apskritai sportuoti. Bet Semis greitai suvokė: be to galima apsieiti.
O visur kitur jis visada stengėsi gyventi taip, kaip kiti jo amžiaus žmonės. Jam teko dažnai važinėti atlikti tyrimų, bet jis niekada neprašė kokių nors nuolaidų mokykloje, priešingai, iš visų jėgų siekė žinių. Po mokyklos jis įstojo į Padujos universitetą ir jį baigęs gavo fiziko diplomą, bet tuo nepasitenkino ir įstojo į gamtos mokslų aspirantūrą, kad galėtų įsigilinti į progerijos tyrinėjimus. 2018 m. jis gavo gamtos mokslų bakalauro laipsnį, o po trejų metų tapo molekulinės biologijos magistru. Semis svajojo baigęs studijas įsidarbinti Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijoje (CERN) Ženevoje, bet vis dėlto svarbiausia jam buvo padėti mokslininkams, nagrinėjantiems progerijos problemas.
Semis Basas Italijoje turėjo savo fondą, kurį organizavo jo šeima ir kiti neabejingi žmonės, susidūrę su progerijos problema. Organizacijos tikslas buvo ankstyvo senėjimo sindromo tyrinėjimai, apjungiant mokslininkų iš įvairių šalių pastangas. Semis buvo fondo ambasadorius, bet visada kalbėdavo, kad progerija - tik nedidelė jo gyvenimo dalis, bet tikrai ne visas gyvenimas. Būtent todėl jis skyrė labai daug laiko tam, kas jį džiugindavo.
Užkrečiamas mokėjimas džiaugtis gyvenimu
Kai kada Semiui būdavo sunku, bet jis nepasiduodavo, visada būdavo pavyzdys žmonėms, ne tik sergantiems, o kaip tik didele dalimi sveikiesiems. Universitete jis nepraleido nė vieno egzamino, net širdies operaciją atidėliojo tol, kol apsigynė pirmąjį diplominį darbą. Jam labai patiko mokytis ir jis juokdamasis vis primindavo žurnalistams, bendraudavusiems su juo labai atsargiai, kad jo liga mažina fizines galimybes, bet „laimė ar deja, nesukelia silpnaprotystės".
Jis labai mėgo linksmas kompanijas ir su malonumu leisdavo laiką draugų būryje. O dar jis savo kambaryje laikė daiktus, susijusius su įvairiose šalyse patirtomis emocijomis. Pavyzdžiui, JAV Semis Basas nusipirko didžiulius saulės akinius, kad NSO muziejuje iškrėstų pokštą - apsimestų ateiviu.
Vos sulaukęs pilnametystės Semis išvyko į nepamirštamą kelionę su tėvais ir draugu 66 maršrutu (viena pirmųjų automagistralių JAV) iš Čikagos į Los Andželą. Vėliau išleido kelionės įspūdžių knygą „Semio kelionė" ir nufilmavo keletą epizodų dokumentiniam filmui. Kelionė buvo jo svajonė, ir tėvai pasistengė ją išpildyti.
134 cm ūgio Semis nesvėrė nė 20 kg, jo organizmas buvo kaip labai seno žmogaus, bet jis niekada neliūdėjo ir visus užkrėsdavo savo gyvybingumu. Jis susitikdavo su progerija sergančiais žmonėmis iš viso pasaulio ir niekada nerodydavo, kad jam yra baisu ar skaudu. Priešingai, jis įtikinėdavo savo „nelaimės draugus", kad jie vykdo ypatingą misiją ir naudojasi ypatinga privilegija - žmonėms nešti šviesą ir žinias. Ir mokė juos vertinti išmintį ir suprasti, kad fiziniai ribojimai - ne svarbiausia.
Jis dalyvaudavo įvairiose televizijos programose ir pagarsėjo kaip vienas labiausiai atpažįstamų mokslo ir žmogaus orumo gynėjų Italijoje, mielai dalyvaudavo radijo laidose Gimtajame mieste jis buvo tikras didvyris, gatvėse aplink jį susiburdavo minios žmonių, dailininkai kūrė jo skulptūras. Jis buvo vienu metu jaunas ir senas, mokslininkas ir dievobaimingas katalikas, klinikinių bandymų dalyvis ir tyrinėtojas. Jis demonstravo išmintį, gerokai pranokstančią jo gyvenimo patirtį, puikiai mokėjo anglų kalbą ir labai juokingai į ją įterpdavo frazę kitą idiš kalba.
Jis buvo klubo „Semio bėgikai" žvaigždė ir įkvėpėjas: grupė draugų ir gerbėjų bėgdavo maratonus, kad atkreiptų visuomenės dėmesį į progeriją. O jis šypsodavosi draugų vežamas trasa vežimėliu, juokaudavo su draugais apie savo žvėrišką apetitą ir pomėgį išgerti ir sakydavo, kad gyvens amžinai, kai gydytojai Bostone jam papasakojo apie raudonojo vyno naudą širdžiai.
Deja, amžinybė 2024 m. spalio 5 d. jam atvėrė visai kitus vartus, ir jis, eidamas 29-ius gyvenimo metus, iškeliavo iš šio pasaulio.
Semis Basas norėjo, kad žmonės gebėtų jaustis laimingi ir sakydavo: „Kiekvieną galimybę būti laimingiems reikia sveikinti taip entuziastingai, kaip tik pajėgiame".