1 nuotr.Štai kokia mūsų vasara! Daug jų regėjome, nebuvo dviejų vienodų ... Ir ši yra savaip ypatinga. Ar graži? Čia jau kaip kam... nors - argi vasara gali būti kitokia? Ypač jau po Joninių, po šventų Petro ir Povilo, kai pasiekta metų šviesos viršūnė ir pradedame keliauti nauju saulės taku. Gal ir nereikėtų to sakyti, bet visi suprantame: pradėjome ilgą kelionę nuo šviesos kalno.
Esame liepoje, iki kalendorinio vasaros vidurio lieka pora savaičių. Gali būti, kad panašiu metu bus ir menamas gamtinės vasaros pusiaujas - turime žinoti, kad ji truks bent iki rugsėjo 5 ar 10 dienos. Dabar žinome, kad mūsų vasara yra dar jauna. Arba - suaugusi. Dabar žydės liepos, kvepės žemuogės, po jų - mėlynės, darbuosis bitės, o laukuose marguos nesuskaitomos žiedų spalvos. Žinoma - tik ten, kur žiedų nepakirto dalgis...
Šiemet į šienpjovių pasaulį pūstelėjo nauji vėjai. Kaip jau visi žinome, Vilnius ir kai kurie kiti miestai šienauja tik sanitariškai svarbias vietas, kitur tenkinasi takų, kelių pakraščių šienavimu. Panaši situacija laukuose - nedrąsiai džiaugiamės, kad pievoms leidžiama gyventi. Jos - ypatingo biologinės įvairovės komplekso buveinės, todėl visą šią gyvybę apdovanoti galimybe išlikti ir daugintis yra vertingas pasiekimas. Kam nereikia šviežios sodrios žolės, šienauti galės rugpjūčio gale ar rugsėjį. Beje, vėlyvos vasaros žolė, susukta į ritinius, yra net vertingesnė, pilna gyvuliams naudingų medžiagų
Dar viena šios vasaros naujovė - ypatingas susidomėjimas gyvąja gamta. Ir ne šiaip į ją einama, važiuojama - visi skuba ją pamatyti ir pažinti!
Daug žmonių lanko įvairius kursus, seminarus, mokosi pažinti, saugoti. Tokie siekiai teikia didelių vilčių, nes kuo daugiau žinosime ir mokėsime, tuo sunkiau mus apkvailins teigiantys, kad mišką būtina iškirsti, nes jis genda... (...gražu, tiesa? Gal prisimenate, kas tą pasakė?), arba tie, kurie meluoja, kad mums auginamą maistą (javus, daržoves, vaisius) būtina ir net moralu purkšti. Melo kojos, sakoma, trumpos. Ilgai meluojant jos ima ir sudyla. O jei kas nors ir toliau bandys eksportuoti tokiuose be nuovokos chemizuojamuose laukuose užaugintą produkciją, sakykim, į Taivaną ar kitas valstybes, sulauks savo siuntinių sugrįžtančių. Tam ateina metas.
Taigi, yra gerų žinių gamtai ir mums. Jei prie jų pridėsime vasaros džiaugsmus, gali tapti dar geriau. Žinoma, jei ne karas Ukrainoje, kur be visų sunkiai suvokiamo masto nelaimių, žūčių, netekčių vis garsiau tiksi ekologinės bombos. Kol kas ne jos svarbiausios, bet be prevencijos, be pasekmių minimizavimo, be kompensacijų nuostabioji Ukrainos gamta ilgai nešios negyjančias žaizdas.
Rašydamas šiuos žodžius prisiminiau Askaniją Novą - Ukrainos Taurijos stepių etaloną ir aptvarus, kuriuose nuo 19 amžiaus veisiami, saugomi patys rečiausi, išnykę ar prie išnykimo ribos esantys gyvūnai. 2018 m. su Nacionaline ekspedicija lankėmės ten, gėrėjomės rezervatu su gyvūnų genetine saugykla, su veisyklomis - visa ši oazė sukurta ir išsaugota ne valstybės, o žmonių, vienos Falc- Feinų giminės. Dabar labai neramu, nes nieko nežinome - kas šeimininkauja daugiau kaip 130 metų neartoje, neliestoje stepėje.
Gamtos pasaulis nesibaigia ties valstybių sienomis, jis priklauso visiems. Tačiau ir atsakingi už jį esame vienodai visi. Štai tokios mintys, tokie mąstymai žengiant nauju saulės, nauju vasaros taku.
