Civilizacijos laimėjimai padeda žmonėms ištverti kaitrą, bet veiksmingi šiuolaikinių kondicionierių analogai atsirado prieš daugiau kaip du tūkstančius metų.
2 nuotr.
Šiuolaikinių kambarinių kondicionierių „prosenelis" buvo sukurtas XX a. pradžioje, ir šis išradimas įsitvirtino milijonų žmonių buityje. Bet veiksmingos oro vėsinimo sistemos namuose per vasaros karščius buvo įrenginėjamos jau prieš tūkstančius metų. Daugiau už kitus jas kurdami pasižymėjo senovės persų statybininkai ir inžinieriai: jie išmoko vėsinimui ir ventiliacijai naudoti vėją, kuriam „pagauti" namuose buvo statomi specialūs bokštai - badgirai. Daug tokių bokštų iki šiol galima pamatyti Irane ir kitose Persų įlankos šalyse.
Daugiau kaip du tūkstančius metų badgiras yra tradicinės persų architektūros dalis. Tai yra kvadratinės, stačiakampės arba aštuonkampės formos bokštas, kurio viršutinėje dalyje yra įrengtos angos vėjui. Viduje badgiras yra padalytas į keletą vertikalių kanalų su sklendėmis. Kiekvieno badgiro aukštis ir konstrukcijos ypatybės priklauso nuo tose vietose vyraujančių vėjų krypties ir greičio, o taip pat nuo namo savininko turtinės padėties.
Badgiras gali vėsinti orą namuose įvairiai. Paprasčiausias variantas - bokštai vėjagaudžiai veikia kaip ventiliatoriai: vėjas patenka į namo patalpas ir sukuria jose skersvėjį, išeidamas pro angas pavėjinėje pusėje. Naktį, kai lauko temperatūra pažemėja, į namus patenkantis vėsus oras kartu atšaldo per dieną įkaitintas sienas. Pagal sudėtingesnę veikimo schemą naudojamas vanduo, o tada bokštas tampa panašus į kondicionierių.
Norint Persijos miestus aprūpinti geriamuoju vandeniu ir vandeniu drėkinimui buvo tiesiami požeminiai kanalai - kiarizai arba kanatai, kuriais vanduo dešimtis kilometrų atitekėdavo iš kalnų. Miestuose taip pat buvo kuriama išsišakojusi kiarizų sistema, o palei tuos kanalus statomos vertikalios šachtos. Namų rūsiuose būdavo įrengiamos angos vėsiam kanalų vandeniui pasiekti. Karštas oras patekdavo į šachtas, įrengtas virš kiarizų ir po truputį atvėsdavo, paskui pro namų rūsius kildavo į kitas patalpas, o paskui išeidavo pro badgiro pavėjinę pusę. Tokia vėsinimo sistema ne tik pastebimai atšaldydavo namus, bet ir vandeniui garuojant didindavo patalpų drėgmę. Jeigu po badgiru vandens kanalas buvo nepasiekiamas, jį pakeisdavo nedidelis vandens rezervuaras.
Prieš šimtus metų iki mūsų eros pradžios persų statybininkai išmoko ne tik vėsinti namus, bet ir kiaurus metus dykumoje laikyti ledą ir greitai gendančius produktus. Šiam tikslui buvo naudojami kūgio formos įrenginiai - jachčalai („ledo duobės"). Daugelis jų Irane išliko iki mūsų dienų. Jachčale yra įrengta didelė požeminė saugykla storomis sienomis iš smėlio, molio, vilnos, kiaušinių baltymų ir kitų sudedamųjų dalių mišinio, gerai sulaikančio šaltį ir nepraleidžiančio drėgmės.
Ledas į jachčalus būdavo gabenamas iš kalnų, bet dažniau vanduo šalia jų šaldomas žiemą, kai nakties temperatūra nukrisdavo žemiau nulio. Po to ledas būdavo sukraunamas į saugyklą. Žema temperatūra jachčaluose būdavo palaikoma naudojant badgirus ir kiarizus arba vien oro srautu per nedideles angas: oras leisdavosi į apatinę saugyklos dalį, padėdamas išlaikyti vėsą, o sušilęs išeidavo pro nedidelę angą įrenginio kūgio formos stoge. Nekeista, kad Irane ir kai kuriose kitose šalyse „jachčalu" kartais vadinamas šiuolaikinis šaldytuvas.
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
