Albertas Einšteinas ir jo moterys

Moterys jį labai mylėjo, o jų jo gyvenime buvo daug: dvi žmonos ir dešimtys meilužių. Tačiau koks sutuoktinis buvo genialusis fizikas? Tiesa yra ta, kad apnuodijo gyvenimą abiems savo žmonoms ir visiškai jų nevertino.

Albertas Einšteinas nuo jaunų dienų jautė didelę silpnybę moterims. Vos 17-os jis pasinėrė į aistringą romaną su Mari Vinteler (Marie Winteler). Ji Albertą mylėjo beprotiškai, bet pastarojo jausmai pasirodė esantys ne tokie tvirti.

Be to, A.Einšteinas nesivaržydamas ja naudojosi. Net santykiams nutrūkus fizikos genijus damai siųsdavo savo nešvarius baltinius, kad ši juos išskalbtų ir grąžintų švarius. Išsiskyrimo su Albertu ji nepakėlė - moteriai pakriko psichika ir po kelerių metų ji mirė psichiatrijos ligoninėje.

Mileva Marič

O A.Einšteinas toliau žengė gyvenimo keliu. 20-ies jis vedė Milevą Marič (Mileva Maric). Su ja susipažino Ciuriche, universitete, kuriame abu studijavo. Tais laikais tokio lygio aukštosiose mokyklose galėjo studijuoti tik vyrai, juolab techninius mokslus. Mileva buvo vos penktoji moteris, priimta į šią mokymo įstaigą. Ji gyveno mokslu ir tuo skyrėsi nuo daugumos savo epochos merginų. Būtent tuo ji ir pavergė A.Einšteino širdį. Ji buvo nepanaši į nieką ir iš pradžių net nekreipė dėmesio į Alberto merginimą, bet galų gale neatlaikė jo spaudimo ir neatremiamo žavesio.

Įdomu, kad A.Einšteinas įstojo į universitetą tik iš antro karto, jo fizikos ir matematikos žinios nebuvo išskirtinės. O štai Mileva, pasižymėjusi puikiomis šių mokslų žiniomis, įstojo iš pirmo karto. Kai M.Marič ir A.Einšteinas apsigyveno kartu, jo gebėjimai išaugo tiesiog iki dangaus. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai - M.Marič nuopelnas.

Jie daug laiko leisdavo drauge, o kai išsiskirdavo, Albertas nerasdavo sau vietos. Jis Milevai rašydavo aistringus laiškus ir labai liūdėdavo. Santuokai su M.Marič labai nepritarė mokslininko motina. Ji, kaip ir daugelis vokiečių, slavus laikė antrarūšiais žmonėmis ir sūnaus pasirinkimą laikė siaubingu mezaliansu. Be to, Mileva buvo trejais metais vyresnė, ir dar smarkiai šlubavo dėl įgimtos klubo sąnario displazijos. Karštai įsimylėjęs Albertas visų šių trūkumų nematė.

Mileva ir Albertas dirbo kartu ir jau 1900 m. pristatė pirmą bendrą mokslinį darbą, publikuotą A.Einšteino vardu. Tai buvo abiejų sprendimas, nes taip buvo paprasčiau. Be to, tuo metu M.Marič laukėsi ir visai apleido mokslus. Romanas su A.Einšteinu labai pakenkė jos karjerai. Didelių vilčių teikusi studentė baigiamuosius egzaminus išlaikė visai prastais pažymiais. Albertas taip pat buvo įvertintas ne itin gerai.

Baigęs universitetą jis negalėjo rasti darbo ir vos ne badavo. Vesti mylimos moters jis negalėjo, nes tėvas iškėlė jam sąlygą - įsidarbinti. Milevai prisiėjo išvykti namo į Serbiją, vietoj diplomo su nesantuokiniu vaiku ant rankų. M.Marič pagimdė mergaitę, pavadino ją Lizerle. Apie didžio mokslininko dukters egzistavimą pasaulis sužinojo ne pernelyg seniai - 1997 m., kai genijaus proanūkiai aukcione pardavė jo asmeninius laiškus. Mergaitės likimą iki šiol gaubia paslaptis - ji arba buvo įvaikinta, arba mirė vaikystėje.

Albertui pagaliau pavyko įsidarbinti, ir tėvas jam leido vesti. Albertas ir Mileva pagaliau tapo vyru ir žmona, po metų jiems gimė sūnus - Hansas Albertas Einšteinas. Dar po metų mokslininkas paskelbė net 5 mokslo darbus, tarp jų ir darbą apie judančių kūnų elektrodinamiką. Būtent šis veikalas sukėlė poros biografų abejones. Jie mano, kad A.Einšteinas pasinaudojo žmonos žiniomis.

Mokslininko reputacija vis augo. 1910 m. jis pirmą kartą buvo pristatytas Nobelio premijai gauti. O Mileva tuo metu rūpinosi namais, šeima, sudarydama vyrui visas sąlygas dirbti. Fizikas buvo patenkintas žmona, bet gimus antrajam sūnui poros santykiai pašlijo. Aistringa meilė išgaravo. Milevą kamavo kojų skausmai, ji tapo tyli ir liūdna. Pinigų, kuriuos duodavo A.Einšteinas, neužteko, moteris stengėsi prisidurti privačiomis matematikos ir skambinimo pianinu pamokomis.

O Albertas tuo metu visai paleido vadžias. Berlyne, kur buvo pakviestas kaip universiteto profesorius, jis elgėsi kaip viengungis. Po įvairių trumpalaikių romanų A.Einšteinas susižavėjo savo pussesere Elza. Namuose jis visai nebesirodydavo. M.Marič visaip bandė vyrą susigrąžinti, įkalbinėjo ir grasino. Laiškuose Elzai savo kadaise aistringai mylėtą žmoną, kurią laikė nuostabiausia moterimi pasaulyje, jis apibūdino kaip bjaurios išvaizdos, keistą ir truputį kuoktelėjusią. O skirtis jis nesirengė: savo žmonai pateikė visą virtinę žeminančių reikalavimų, kurių ji privalėjo laikytis. Ir net surašė juos popieriuje. Mokslininkas, kuris pats save vadino murziumi ir metų metais nesivalydavo dantų, norėjo, kad Mileva skalbtų jo baltinius, rūpintųsi mityba ir tvarka. Žmona turėjo jį aptarnauti tylėdama, neiti į jo kabinetą, niekada prie jo nesiliesti, kitaip tariant, būti nebyli vergė savo pačios namuose.

Judviejų santykiai galutinai nutrūko 1914 m., paskui prasidėjo ilgas ir kankinamas skyrybų procesas. Milevai visa tai buvo sunkiai pakeliama, artimieji net nuogąstavo dėl jos gyvybės. Moteris patyrė keletą širdies priepuolių. Ji sutiko skirtis 1918 m., pareikalavusi mokslininko išlaikyti ją ir vaikus, o vietoj kompensacijos - A.Einšteino Nobelio premijos. Jis sutiko. M.Marič netrukdė jam bendrauti su sūnumis ir jų nenuteikinėjo prieš tėvą.

1921 m. Albertas tapo Nobelio premijos laureatu ir Mileva gavo jai pažadėtus pinigus. Istorikus ir šiandien domina klausimas: koks yra Milevos Marič indėlis į A.Einšteino reliatyvumo teoriją? Daugelis tyrinėtojų spėja, kad pagrindinė idėja priklauso būtent jai. A.Einšteinas pats yra sakęs, kad matematinę darbo dalį už jį visada atlikdavo žmona, vadino ją savo dešiniąja ranka. Galbūt būtent todėl moteris jautėsi turinti teisę reikalauti vyro Nobelio premijos.

Deja, sunkiai susirgo jaunesnysis A.Einšteino sūnus, jam buvo diagnozuota šizofrenija. Beveik visi pinigai buvo išleisti jam gydyti klinikoje. Dėl visų pergyvenimų Milevai buvo paralyžiuota kairioji kūno pusė ir ji pateko į ligoninę. Draugai kalbėjo, kad ji visai neteko proto. M.Marič mirė 1948 m. būdama 73 metų. Įdomu, kad kadaise karštai mylėtos žmonos mirties metais ir A.Einšteinas sužinojo apie savo sunkią ligą.

O M.Marič visi pamiršo ir net jos palaidojimo vieta liko nežinoma. Ji buvo prisiminta tik prieš 20 metų, kai pasirodė, kad jos palaikai buvo perkelti į šeimos kapą. 2009 m. jai buvo pastatytas paminklas.

Elza Liovental

Iškart po skyrybų su Mileva A.Einšteinas vedė savo pusseserę Elzą Liovental (Elsa Loewenthal). Ji buvo turtinga moteris ir taip pat kaip pirmoji žmona trejais metais vyresnė už Albertą. Jos pirmasis vyras prekiavo tekstilės gaminiais ir su juo ji susilaukė dviejų dukterų. Mergaitės priėmė patėvio pavardę.

Elza nenorėjo taikstytis su daugybe vyro intrigėlių, o A.Einšteiną tai erzino. Santuoką jis laikė vergove ir buvo nepatenkintas, kad žmona kėsinasi į jo laisvę. O Elza mėgavosi Alberto šlove, visur jį lydėdavo. Bet kartu jautėsi vieniša: jų miegamieji buvo skirtingose namo pusėse, o mokslininkas draudė jai neatsiklausus įeiti į jo pusę. Moteriai tai buvo labai skaudu, nes ji buvo ištikima, mylinti žmona, bet A.Einšteinas jos nevertino lygiai kaip Milevos.

Moterys A.Einšteiną dievino ir jis joms atsakydavo tuo pačiu, meilužių jam niekad netrūko. O Elza, sugniuždyta nuolatinės jo neištikimybės, mirė 1936 m. ant dievinamo vyro rankų.