3 nuotr.Švedų aktorės, pavergusios Holivudą, ir italų režisieriaus, neorealizmo pradininko kine, pažintis prasidėjo gerokai prieš jiems susitinkant. Nė vienas kino pasaulio žmonių romanas nėra sukėlęs tokių skandalų, pasipiktinimo ir priekaištų. Ingrida Bergman ir Robertas Roselinis sugebėjo įveikti daugybę kliūčių kelyje į santuoką, bet jiems taip ir nepavyko atlaikyti visuomenės atstūmimo.
Žavėjimasis talentu
Ingrida Bergman (Ingrid Bergman) buvo garsi, lydima sėkmės ir laiminga. Ji daug filmavosi, spėjo pelnyti „Oskarą", o dėl savo vaidmenų - kone šventosios reputaciją. Aktorės vyras Peteris Lindstriomas (Petter Lindstroem) buvo santūrus, bet patikimas žmogus, jis entuziastingai tvarkė žmonos reikalus, faktiškai tapęs jos asmeniniu vadybininku ir kol Ingrida šturmavo Holivudą, augino dukterį.
Pamačiusi du italų režisieriaus Roberto Roselinio (Robert Rossellini) filmus, Ingrida be galo susižavėjo jo gebėjimu kurti tikroviškus ir kai kada - negailestingus filmus. Ji nutarė parašyti R.Roseliniui laišką ir pasiūlyti bendradarbiauti. Ingridos Bergman pasiūlymas režisierių sujaudino, ir jis su džiaugsmu ėmėsi rašyti scenarijų specialiai jai. R.Roselinis parašė išsamų laišką ir pakvietė į Italiją ją filmuotis. Atvykęs į JAV atsiimti premijos, režisierius pirmą kartą susitiko su I.Bergman ir net apsistojo svečių namelyje, kurį jam maloniai pasiūlė Ingrida ir jos vyras.
Tuo metu Roberto Roselinio asmeninis gyvenimas kunkuliavo. Jo vienintelė oficiali žmona buvo Marčela de Markiz (Marcella De Marchis), pagimdžiusi režisieriui du sūnus, o romanų ir susižavėjimų nebūtų galėjęs tiksliai suskaičiuoti nė pats režisierius. Paskutinioji jo draugė prieš susipažįstant su Ingrida buvo aktorė Ana Manjani (Anna Magnani).
Angelas ir širdžių ėdikas
Praėjus mėnesiui po pirmojo jų susitikimo Ingrida jau skrido į Italiją filmuotis kino juostoje „Strombolis". Nuo pirmos akimirkos, kai ji nulipo lėktuvo trapu, Robertas apgaubė ją nuolatiniu dėmesiu. Jis ją vežiojo po šalį, rodė jos įžymybes, vedžiojo į aukštuomenės susibūrimus, dovanodavo mielų dovanėlių, jas kartais palikdamas netikėčiausiose vietose, ir visąlaik žiūrėjo į Ingridą įsimylėjusiu žvilgsniu.
Kai filmas buvo baigtas, Ingrida parašė laišką vyrui ir jo paprašė skyrybų, o R.Roselinis nutarė išsiskirti su savo žmona. Jie tikėjosi netrukus oficialiai susituokti ir jautėsi be galo laimingi. Tačiau tada, kai apie jų romaną sužinojo visuomenė, visas pasaulis staiga tarsi sukilo prieš įsimylėjėlius. Režisieriaus ir aktorės santykiai buvo vadinami amoraliais, jie buvo kaltinami sugriovę dvi šeimas. Amerikos žiūrovai, iki tol dievinę Ingridą, pradėjo boikotuoti jos filmus, o Amerikos Kongrese Edvino Džonsono iniciatyva net buvo pasiūlyta uždrausti I.Bergman filmuotis JAV dėl jos „amoralaus elgesio". O juk aktorė buvo Švedijos pilietė!
Ingridos vyras kategoriškai atsisakė skirtis ir uždraudė žmonai matytis su dukra, kuri ir pati atsisakydavo bendrauti su mama net telefonu. Skyrybų procesas baigėsi tik praėjus savaitei po to, kai I.Bergman pagimdė R.Roselinio sūnų. Buvo sunku net pasidžiaugti mažylio gimimu: paparacai tiesiog apgulė ligoninę, kurioje gulėjo Ingrida, mėgindami padaryti „puolusios aktorės" nuotrauką.
I.Bergman biografas Donaldas Spotas (Donald Spoto) vėliau atskleidė jos ir R.Roselinio santuokos paslaptį. Pasirodo, pagal įgaliojimą, vietoj jų Meksikoje ištikimybės priesaiką ištarė visai kiti žmonės. Ingrida ir Robertas, pabijoję patekti į reporterių akiratį, atsisakė skristi už vandenyno, jie vienas kitam pažadėjo išsaugoti jausmus mažytėje bažnytėlėje Romoje, kurioje be jų nebuvo nė gyvos dvasios. Šios dienos džiaugsmu pora pasidalijo tik su negausiu draugų būriu. 1952 m. birželio 18-ąją R.Roseliniui ir I.Bergman gimė dukterys dvynės Izota ir Izabela.
Neatlaikytas išbandymas
Jų šeimos gyvenimas visiškai neatitiko idealo, kurį kiekvienas iš jų kadaise buvo susikūręs. R.Roselinis buvo tikras italas: emocionalus, pavydus, mėgstantis gražius gestus ir nepasakomai išlaidus. Jis uždraudė Ingridai filmuotis kitų režisierių filmuose, ji atsisakydavo jai siunčiamų scenarijų. Pavydus vyras jai neleido padirbėti nei su F.Feliniu (F.Fellini), nei su L.Viskončiu (L.Visconti). Jis žmoną filmavo pats, bet absoliučiai visi jų bendri filmai nesulaukė sėkmės dėl žiūrovų ir kritikų paskelbto „amoralios poros" boikoto. Šeimoje kaupėsi abipusės nuoskaudos ir pretenzijos, pinigų labai trūko, o kūrybiniai nesutarimai tik didino įtampą tarp kadaise vienas kitą aistringai įsimylėjusių žmonių.
Pavargusi nuo nuolatinių nesėkmių, Ingrida Bergman prieš sutuoktinio valią sutiko filmuotis A.Litvako filme „Anastasija". R.Roselinis tuo pačiu metu išvyko kurti dokumentinio filmo į Indiją, kur užmezgė romaną su scenariste Sonali Dasgupta. Ši režisieriaus meilės intriga taip pat sukėlė skandalą, Indijos valdžios atstovams reikalaujant jam net teko skubiai palikti šalį, nes jo susižavėjimo objektas buvo vieno iš garsių Indijos režisierių žmona.
Ingrida Bergman ir Robertas Roselinis be triukšmo ir skandalų įformino ištuoką, po kurios režisierius prisipažino, kad jam įkyrėjo „pono Bergmano" vaidmuo, o Ingrida tik pasakė: per visą su R.Roseliniu praleistą laiką jai nė karto neteko pasiskųsti nuoboduliu. Amoralus romanas baigėsi skyrybomis ir aktorės susitaikymu su Holivudu, o jos vaidmuo „Anastasijoje" buvo įvertintas dar vienu „Oskaru".
