Dvi žmonos, raudona kepuraitė ir milijardinis turtas: paprastas nepaprasto žmogaus gyvenimas

Pradėjo nuo kailiukų

Prisimenate anekdotą apie milijardierių, kuris iš pradžių pardavė vieną obuolį, už gautus pinigus nusipirko du obuolius, paskui - keturis, o paskui mirė jo dėdulė ir testamentu paliko jam milijoną? Tas anekdotas - apie tai, kad neįmanoma didžiulį kapitalą susikrauti iš nieko, be pagalbos iš šalies, tačiau O.Tonui tai pavyko.

O.Tonas užaugo ūkyje Halingdale kartu su trimis vyresniais šeimos vaikais. Verslininko karjerą jis pradėjo jau paauglystėje. Padėdamas ūkyje auginti kailinius žvėrelius, jis pradėjo nuo to, kad už 600 kronų prekiautojams kailiais iš Oslo pardavė du rudosios lapės kailius, pradėjo taupyti pinigus ir jau 18-os sostinėje atidarė kailių parduotuvę „Volvat Pels".

1942 m. jis ėmėsi nekilnojamojo turto verslo, 1950 m. nusipirko pirmąjį pastatą, o 1966 m. atidarė pirmąjį restoraną. Dabar jo „Olav Thon Group" priklauso daugybė nekilnojamojo turto objektų šalyje ir užsienyje, įskaitant apie 90 viešbučių, o jo bendrovė „Thon Eiendom" valdo apie 100 prekybos centrų, įskaitant „Amfi" tinklą Norvegijoje ir Švedijoje, ir apie 500 komercinių objektų.

Ekspertų duomenimis, 2021 m. apmokestinamasis O.Tono turtas siekė per 12 milijardų dolerių. O.Tono draugai sako, kad jis visada pasižymėjo ypatingu verslininko talentu, jau nuo jaunų dienų buvo įsitikinęs, kad taps turtingas.

Labdara ir paprastumas

Olavas Tonas - žinomas filantropas. Jis įkūrė specialų labdaros fondą ir stato sporto sales ir švietimo įstaigas, tvarko parkus ir kaimus, aukoja dideles sumas įvairiausiems kilniems tikslams.

Pavyzdžiui, Flo kaimo gyventojai teigia, kad be jo pagalbos jų gyvenimo kokybė būtų prastesnė. Septintosios magistralės rajone milijardierius pastatydino bažnyčią, viešbutį, prekybos centrą, „Makdonaldą", sutvarkė parką. „Čia buvo tik pakelės užeiga, degalinė ir maisto prekių parduotuvė. Dabar žmonės nebepravažiuoja pro šalį, - konstatuoja Flo merė Meretė Handrud. - Verslininkas ir statytojas pamatė tai, ko nepastebėjo kiti - kad rytinę ir vakarinę šalies dalį jungianti magistralė gali tapti aukso gysla. O naujojo prekybos centro apyvarta dabar siekia 230 mln. dolerių". Jis yra vadinamas „didžiausiu Flo geradariu". O pasaulyje yra daugiau miestų, kurie taip pat deramai įvertino Olavo Tono idėjas ir jo gebėjimą jas įgyvendinti.

Be to, milijardierius skiria lėšų medicinos, matematikos tyrimams ir t.t. Didžiulius mokesčius (70 proc.), kuriuos moka, Olavas laiko teisingais. Milijardierius aiškina, kad be jo įmonių darbuotojų, viešbučių personalo ir statybininkų triūso jis nebūtų galėjęs tikėtis sulaukti tokios sėkmės. Taigi yra gerai, kad jo pajamų liūto dalis atitenka valstybei, vadinasi, kraštiečių reikmėms. „Esu skolingas savo šaliai ir žmonėms, kurių dėka sulaukiau sėkmės", sako senukas.

Savamokslis genijus

Beje, Olavas neįgijo aukštojo išsilavinimo, tačiau tai jam nesutrukdė mąstyti plačiai ir tobulinti kiekvieną įsigytą objektą. Kiekvieną savo įmonę jis modernizuoja, kiekvieną žemės sklypą - sutvarko. Išsilavinimo trūkumas jam nesutrukdė 2013 m. tapti Karlstado universiteto garbės daktaru. Jis, aišku, savamokslis, bet genialus. O.Tonas visada klauso savo vidinio balso, o ne svetimos nuomonės.

Senojo Olavo Tono gera sveikata ir rekordinis ilgaamžiškumas yra susijęs ir su tuo, kad jis visą gyvenimą gyveno arti gamtos, slidinėjo, žvejojo ir apskritai mėgo laiką leisti aktyviai, nes mano, kad dirbti reikia kuo daugiau. Olavas dirbo (ir dirba) po 10 valandų per parą, šešias dienas per savaitę. Net dabar, kai juda su vaikštyne.

„Man įdomu net ne tai, kad uždirbu pinigų, o pats procesas. Verslas mane žavi, - pasakoja milijardierius.- Esu laikomas gan turtingu žmogumi ir gaunu didžiulę daugybę pasiūlymų. Esu kviečiamas investuoti į Mėnulio raketas bei palydovus ir mažiau ekstremalius sumanymus sausumoje. Apie daug ką iš viso to aš nieko nežinau. Reikia mokėti daryti tai, ką darai".

Jis galėjo pasistatydinti sau rūmus ir gyventi juose supamas prabangos, bet jis geriau renkasi būti gamtos dalimi. Ir dabar, sulaukęs šimto metų, gyvena savo jaukiame namuke ant ežero kranto, saloje. Jis sako, kad niekada neleido pinigams savęs apakinti, o pastaraisiais 15 metų tapo ypač atviras. „Su žmonėmis yra lengviau bendrauti, kai jie žino, kad už viso to kažkas stovi. Pastebiu, kad daugelis žmonių sveikinasi su manimi gatvėje. Tai yra malonu".

O dar jis - vis dar prisiekęs turistas ir yra Norvegijos žygeivių sąjungos garbės narys. Beje, Olavas yra tikintis žmogus ir iki šiol kalba senamadišku savo kaimo dialektu, vartodamas tokius išsireiškimus, kurie buvo įprasti jo kartos žmonėms praėjusio amžiaus pradžioje. Į darbą O.Tonas važinėja senutėliu folksvagenu. Turtingiausio Norvegijos žmogaus nuomone, jam nėra reikalo turėti brangų automobilį, jeigu patogus ir šitas, patikrintas laiko.

Mėgstama kepuraitė - antrosios žmonos dovana

O milijardieriaus asmeninis gyvenimas yra labai įdomus. Jis turėjo žmoną Inger Johaną, su kuria gyveno visą gyvenimą, tačiau kartu turėjo ir neoficialią žmoną, Sisel Berdal Hagą (Sissel Berdal Haga), ir jų santykiai taip pat truko labai ilgai - 35 metus. Iš esmės jis turėjo dvi šeimas. Su pirmąja žmona vaikų nesusilaukė, bet palikti jos negalėjo, nes nelaiminga moteris sirgo sunkia Alcheimerio liga. Milijardieriaus manymu, palikti tokios būklės žmoną būtų buvę negerai, todėl oficialiai susituokti su ta, kurią mylėjo daugybę metų, jis galėjo tik po teisėtos žmonos mirties. Ji mirė 2018 m., ir kitais metais jis vedė. Vedybų dieną Sisel buvo 79 metai.

Vestuves pora atšventė pirmajame milijardieriaus viešbutyje. Į iškilmes Olavas atėjo su kostiumu ir savo tradicine raudona kepuraite. Ji senukui yra labai brangi, nes ją pačioje jų santykių pradžioje numezgė dabartinė mylima žmona, Sisel Haga. Kepuraitę jis nešioja daugybę metų ir beveik niekada nenusiima. Ji tapo jo vizitine kortele ir laimės talismanu. Olavui ji yra tokia brangi, kad vidinėje pusėje yra net išsiuvinėtas užrašas „Radusiam - 500 kronų" ir jo telefono numeris.

Visą savo turtą milijardierius testamentu paskyrė savo vardo fondui, paaiškindamas: „Tegu mano pinigai bus skirti kilniems tikslams. „Aš vis tiek į „anapus" jų nepasiimsiu". Vaikų milijardierius neturi, tad jo sprendimas atrodo visai protingas.