Fransuaza Sagan: moteris, kuri nenorėjo suaugti

Leidėjai negalėjo patikėti, kad „Sveikas, liūdesy!" parašė vakarykštė moksleivė, vakarėlių mėgėja ir nestropi studentė.

Beje, Fransuaza viską darė greitai: greitai rašė, greitai važinėdavo, greitai leisdavo honorarus, greitai įsimylėdavo ir greitai atšaldavo. Net keista, kad gyvendama tokiu ritmu sulaukė praktiškai septyniasdešimties!

Turtingų tėvų dukra

Fransuaza Kuarė (Françoise Quoirez) gimė 1935 metų birželio 21-ąją Kažaro miestelyje Prancūzijos pietuose. Jos tėvai buvo turtingi: tėvas - pramonininkas, mama - aukštuomenės liūtė. Be Fransuazos šeimos augo dar du vyresni vaikai. Fransuaza, padauža ir knygų mėgėja, aišku, buvo tėvo numylėtinė, bet brolio ir sesers tai netrikdė, nes Fransuaza buvo jauniausia, ir ją lepino visi.

Mergaitė dievino knygas, o kai neskaitydavo - arba kurdavo savo istorijas, arba išdykaudavo. Nesunku suprasti, kad mokslai jai nelabai rūpėjo. Kadangi buvo apsiskaičiusi, gaudavo gerus pažymius, bet padauža nesulaukdavo mokytojų palankumo griežtų tradicijų katalikiškoje mokykloje internate.

Todėl iš pirmosios mokyklos Fransuaza Kuarė buvo išvyta dėl „dvasingumo trūkumo", o iš antros - kad virve aprišo ir pakabino Moljero biustą. Už ką buvo išvyta iš kitų mokyklų, kurių būsimoji rašytoja pakeitė apie dešimtį, istorija nutyli.

Apsileidusi studentė ir uoli rašytoja

Elgesys elgesiu, o pažymius Fransuaza gaudavo puikius, todėl baigusi mokyklą nesunkiai įstojo į universitetą, ir ne šiaip kokį, o Sorboną. Buvo 1952-ieji. Fransuazai nebuvo įdomu mokytis filologijos fakultete, geriau patiko linksmintis. Ji mėgo triukšmingas studentiškas ir tylias bohemos kompanijas, diskutuoti iki užkimimo apie literatūrą, šėlioti ir šokti.

Pasirodė ir pirmieji gerbėjai, taigi, anglų kalbos seminarams laiko nelikdavo. Naktimis, užuot ruošusis egzaminams, mergina rašė savo pirmąjį rimtą kūrinį - romaną „Sveikas, liūdesy!"

Pavadinimą ji pasiskolino iš mylimo poeto P.Eliuaro eilėraščio, o slapyvardį - iš M.Prusto romano „Prarasto laiko beieškant" herojės. Romaną ji parašė rekordiškai greitai, ir visiškai nesivaržydama 18-metė nunešė jį į leidyklą.

Rankraštį perskaitęs leidėjas negalėjo patikėti, kad jos autorė ką tik baigė mokyklą - mažutė, liesutė trumpais plaukais mergina visiškai nebuvo panaši į rašytoją. Kritikai ir skaitytojai vėliau lygiai taip pat suglumdavo, išgirdę apie romanistės amžių - labai jau brandus ir rimtas buvo romanas „Sveikas, liūdesy!".

Bet autorystė buvo neginčytina. Knyga buvo tuojau pat išleista ir greitai išversta į kitas kalbas. F.Sagan gavo „kritikų premiją" ir pasakišką penkių milijonų frankų honorarą.

Kaip išleisti penkis milijonus

Pinigai, žinoma, buvo tiesiog neįtikėtini merginai, kuriai ką tik sukako 19 metų. Fransuaza kreipėsi patarimo į tėvą: o ką su jais veikti? Tėvas atsakė: „Bijau, kad tavo amžiuje turtai gali virsti didele bėda. Todėl išleisk visus kuo greičiau".

Ir Fransuaza išvyko lėbauti į Normandijos kurortus: linksminosi, rengė vakarėlius, pirko brangius daiktus ir lošė kazino. Kai iš buvusių turtų nieko neliko. mergina vėl apsilankė kazino. Ir pradžių pralošinėjo, o iki ryto vėl tapo turtinga - išlošė 80 tūkstančių. Laiminga ir apgirtusi Fransuaza išvažiavo ieškoti nakvynės.

Atsidūrus prie nedidelės, simpatiškos vilos, pasirodė, kad tai yra šeimos viešbutis. Fransuaza paprašė kambario, bet laisvo neatsirado - sezono metu viskas buvo užimta.

Tada mergina pasiteiravo, ar šeimininkai nenorėtų namo parduoti . Šie atsakė, kad parduotų už kokius 70 tūkstančių. Fransuaza ištraukė iš rankinuko visą laimėjimą, pareiškė, kad perka namą, maloningai leido svečiams gyventi jame iki rudens ir paprašė jai surasti nors lovą.

Namas pasirodė gera investicija - tarnavo jai visą gyvenimą. Lengvabūdiškas požiūris į honorarus rašytojai taip pat buvo būdingas visą gyvenimą - ji daug ir noriai rašė, daug uždirbdavo, bet visus pinigus išleisdavo draugams ir ryškiam nerūpestingam gyvenimui.

Gyvenimas kaip lenktynės

Reikia pasakyti, kad Fransuaza Sagan niekada nebuvo gražuolė, užtat pasižymėjo išskirtiniu žavesiu, todėl gerbėjų trūkumo niekada nejautė. O tapusi garsia rašytoja ir aukštuomenės kronikos heroje, jų apskritai nebegalėjo atsiginti. Mergina noriai leisdavosi į romanus. Kai kada Fransuaza ir jos gerbėjas išsiskirdavo draugiškai, kai kada santykiai sukeldavo didelį skausmą ir nusivylimą ir vėliau transformuodavosi į knygas ( F.Sagan kūriniai nebuvo autobiografiški, bet gyvenimo patirtis jai tapdavo įkvėpimo šaltiniu). Šeima į jos meilės santykių koncepciją niekaip neįsipaišė, bet vis dėlto būdama 22-jų Fransuaza ištekėjo. Galima sakyti, atsitiktinai.

Fransuaza Sagan dievino automobilius ir greitį. Ji su malonumu lakstydavo gimtosios Prancūzijos keliais brangiais automobiliais ir nesivargindavo laikytis KET. Visa tai baigėsi liūdnai - jos prabangus „Aston Martin" staigiame posūkyje nulėkė nuo kelio ir kelis kartus vertėsi. Rašytoją pavyko išgelbėti, tačiau ji patyrė daugybę traumų.

Kai ji atsipeikėjo, ligoninėje prie jos lovos sėdėjo leidėjas Gi Šeleris (Guy Schoeller) - jos senas bičiulis ir didelis gerbėjas. Tiesiog ligoninėje jis jai pasipiršo, ir mergina sutiko. Jos sutikimą 50 proc. lėmė noras į ką nors atsiremti, ir 50 proc. morfijus. Bet Fransuaza nebuvo pratusi trauktis, taigi 1958 m. ištekėjo. Santuoka Fransuazai pasirodė baisiai nuobodi, todėl po metų ji susirinko daiktus ir tiesiog pabėgo nuo vyro.

Rašytoja vėl galėjo siausti vakarėliuose, leistis į romanus ir lakstyti automobiliais, ir tuo mėgavosi kitus trejus metus. O paskui ji sutiko Bobą Vesthofą (Bob Westhoff) ir įsimylėjo taip, kad net ištekėjo antrąjį kartą.

Bobas buvo neeilinė asmenybė: pirma, amerikietis lakūnas, antra, karjerą karinėse oro pajėgose iškeitė į modelio karjerą - to meto vyrams tai buvo visiškai neįprastas užsiėmimas, o trečia, Bobas susipažinus prisistatydavo esąs skulptorius.

Iš tiesų skulptūros jis nesimokė ir nesiruošė mokytis, tiesiog jo bute stovėjo krosnelė moliui degti, o naujiems pažįstamiems reikėdavo paminėti kokią nors profesiją.

Iš esmės Bobas Vesthofas buvo gražus, linksmas ir nerūpestingas lėbautojas - būtent tuo jis ir patraukė Fransuazą Sagan. 1962 m. pora įregistravo oficialią santuoką, tais pačiais metais gimė jų vienintelis sūnus Denis. O po metų Fransuaza ir Bobas išsiskyrė.

Iš tiesų meilė dar nebuvo praėjusi, tiesiog F.Sagan nemėgo mūvėti vestuvinio žiedo, jai nepatiko būti ištekėjusia ponia, net jei su sutuoktiniu yra linksma ir gera. Bobas nesispyriojo, pasirašė visus dokumentus ir tapo oficialiai laisvas. Tačiau pora dar 7 metus gyveno kartu ir augino sūnų.

Mama be pyragų

Priešingai susiklosčiusiam vėjavaikės įvaizdžiui, Fransuaza Sagan buvo gera motina. Žinoma, Denis turėjo auklių ir guvernančių, tačiau auklėti vaiko rašytoja joms nepatikėjo. Jai nebuvo įdomu kepti pyragus ar adyti puskojines, o ir ruošti pamokas su vaiku ji nesiveržė, bet visada rasdavo laiko svarbiems dalykams. Fransuaza domėjosi sūnaus pažangumu mokykloje, saugojo jį nuo įkyrių paparacų ir apkalbų, stengėsi suteikti berniukui gerą išsilavinimą ir neleisti įgyti žalingų įpročių.

Nors pati artimai „draugavo" su alkoholiu ir narkotikais, F.Sagan nenorėjo, kad sūnus taptų priklausomas. Profesiją Denis taip pat įgijo mamos dėka: Franzuaza mėgo fotografuoti gamtą ir 14 metų sukakties proga sūnui padovanojo gerą fotoaparatą. Berniukas susidomėjo fotografija ne juokais - ir galop tapo garsiu fotografu.

Jų namuose visada viešėdavo daugybė svečių, kurių didelė dalis buvo garsenybės, o pinigai - neužsilaikydavo. Fransuaza mėgo leisti honorarus draugams ir pramogoms, neapgalvotiems pirkiniams, dosniai dalijo juos stokojantiems ir aferistams, pralošdavo kazino...

Gyvenimo pabaigoje F.Sagan valstybei įsiskolino milijoną eurų mokesčių. Bet Denis buvo ištikimas ir mylintis sūnus. Jis su motina buvo iki galo, ją prižiūrėjo, tvarkė jos archyvus, stengėsi mokėti jos skolas ir mirštančią laikė už rankos. Fransuaza nugyveno laimingą gyvenimą - buvo laisva, dirbo mėgstamą darbą, ją supo įdomūs žmonės. Jos knygos yra verčiamos į visas pasaulio kalbas. Beje, tų knygų buvo 45, neskaitant pjesių, scenarijų ir dainų!

Fransuaza buvo stiprios sveikatos ir todėl, nepaisant priklausomybių, gyveno 69 metus. Nerūpestingas požiūris į pinigus įklampino ją į skolų pelkę, bet ji dėl jų rimtai nepergyveno. Mylintis sūnus buvo šalia iki gyvenimo pabaigos. O pabaiga atėjo 2004 m. rugsėjo 24-ąją. F.Sagan mirė nuo plaučių embolijos Normandijos Onflero miesto ligoninėje.

2019 m. balandį Denis Vesthofas išmokėjo motinos skolas, įsteigė jos vardo fondą ir dabar gali gauti honorarus už jos kūrinius. F.Sagan romanai leidžiami visame pasaulyje, o prancūzams ji yra viena iš didžiųjų, šalį garsinusių rašytojų.