G.G.Markesas: meilė, skurdas, liga ir kiti demonai

G.G.Markeso knygos buvo plačiai cituojamos, kritikai jį liaupsino, o kraštiečiai - dievino. Prozininkas iš Kolumbijos skaitytojams pasakojo apie garbę, tiesą, neturtą ir jausmus, nepavaldžius laikui. Rašytojas dar būdamas gyvas tapo legenda, kai išleido romaną „Šimtas metų vienatvės". Ir vėlesniuose kūriniuose G.G.Markesas samprotavo apie gyvenimo prasmę, meilės ir neištikimybės prigimtį.

Gyventi tam, kad papasakotum

Nenugalimas noras mylėti ir būti mylimiems visus amžius žmones skatino įvairiems poelgiams - nuo didžių iki pasibjaurėtinų. Jis būdingas ir daugeliui G.G.Markeso knygų herojų: vertė juos kurti, vykti į karą, rengti revoliucijas, kurti imperijas. Kas yra meilė ir kas yra liga, rašytojas žinojo iš savo patirties: pirma, dėl 55 metus trukusios laimingos santuokos su Mersedes Barča Pardo (Mercedes Barcha Pardo), antra - dėl piktybinių ligų, su kuriomis kovojo keletą metų. Nobelio premijos laureatas iš Kolumbijos priklausė tai retai rūšiai žmonių, kurių gyvenimas klostosi tarsi pagal grožinės literatūros dėsnius ir laikui bėgant tampa išbaigtu dar vieno, visiškai „markesiško" romano siužetu.

Rašytojas tai juto ir galbūt todėl autobiografiją „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti" sukonstravo kaip sprogstamąjį tikrų istorijų ir atvirų prasimanymų mišinį. Tuo jis kažkiek panašus į legendinį italą Benvenutą Čelinį (Benvenuto Cellini), bet šis, pasakodamas apie savo gyvenimą, nesivaržydamas melavo, biografiją paversdamas nuotykių romanu, o G.G.Markesas savo firminiu stiliumi į realią istoriją įpindavo mitologinių elementų taip, kad tapdavo nebeįmanoma atskirti, kur yra tiesa, kur pramanas. Visai neatsitiktinai šios knygos epigrafas - žodžiai: „Gyvenimas - ne tik tai, ką žmogus išgyveno, bet ir tai, ką jis prisimena ir ką apie tai pasakoja".

Paskui prie prisiminimų srauto prisijungia poetiški ir truputį siurrelistiški vaizdiniai, tarsi pusės amžiaus senumo įvykius autorius ne tiek atkuria iš atminties, kiek iš naujo sugalvoja, remdamasis atskirais fragmentais. Galbūt taip ir buvo - laukiančios demencijos, apie kurią 2002 m., kai pasirodė knyga, G.Markesas dar nenujautė, ženklas.

Tiesos grūdas

Tiesa paskęsta miglose net tokiame paprastame gyvenimo epizode kaip vedybos. Yra tikrai žinoma, kad Gabrielis pamilo Mersedesą, kai ši buvo dar visiškai jauna. „Leisk man iš pradžių baigti mokyklą, o paskui susituoksime", - sakė ji. O G.Markesas tvirtino, kad mylimąją pirmą kartą susapnavo ir tik po to pamatė gretimoje gatvėje.

Mergaitei buvo gal 13 metų, jei ne mažiau, kai vaikinas jai pasipiršo, bet vestuvės įvyko daug vėliau, 1958-aisiais, kai Gabrieliui buvo jau 31 metai, o Mersedesai - 25-eri. Kaip prisimindavo G.Markesas, jie nesusižadėjo, bet tiesiog laukė to, kas jiems buvo skirta likimo. Visus tuos metus iki vestuvių, kai Mersedesa ir Gabrielis praleido skyrium, jie vienas kitą pažino ir atrado susirašinėdami: planavo, kokia bus jų bendra ateitis, reiškė jausmus.

Gali būti, kad tokios formos bendravimas jiems ateityje padėjo tikrai suprasti vienam kitą ir visą gyvenimą išsaugoti santuoką. Kaip vėliau rašė G.Markesas, santuokoje su Mersedesa nebūdavo priežasčių pyktis. Be Mersedesos ir romanas „Šimtas metų vienatvės" niekada nebūtų išvydęs dienos šviesos.

Kelias į rašytojus

Kad ateityje galėtų išlaikyti šeimą, G.Markesas įstojo į Bogotos universiteto teisės fakultetą, tačiau potencialiai pelninga profesija jam nepatiko, ir po šešių semestrų jis studijas metė. Trejus metus universitete G.Markesas paaukojo ne teisei studijuoti, o skaitymui - skaitė viską, kas pakliūdavo į rankas. Jaunuolį žavėjo E.Hemingvėjaus, V.Folknerio ir Dž.Džoiso kūryba. Visą laiką Gabrielis prisimindavo vaikystėje girdėtus senelių pasakojimus ir svajojo kurti ne mažiau įdomius literatūros kūrinius. O nuo 6-ojo deš. jis vis didesnį dėmesį skyrė žurnalistikai.

Gimdytojai, ypač tėvas, pasipiktino sūnaus sprendimu mesti universitetą ir „normalią" profesiją iškeisti į žurnalistiką bei literatūrą. Iš pradžių Gabrielis vertėsi gana sunkiai - nesibaigiančios skolos, apgailėtini honorarai už laikraščio vedamąjį, niekieno nepastebėti apsakymai žurnaluose, - bet jis jautėsi tikrai laimingas, nors ir suprato, kad ilgai taip nepatemps, juolab nepajėgs užtikrinti nuostabiosios Mersedesos laimės. „Aš rinkdavau butelius ir senus laikraščius, už kuriuos gaudavau keletą santimų. Kartais iš mėsininko skolindavausi seną kaulą, iš jo virdavome srėbalą", - neslėpė rašytojas.

Pagal grožinės literatūros dėsnį būtent tada 23 metų jaunuolis sutiko senyvą daktarą Alfredą Barbosą: tas prisiėmė išmintingo senolio vaidmenį ir patikino G.Markesą: „Sakau tau kaip gydytojas: kiekvienas gimsta turėdamas kažkokią paskirtį, o priešintis prigimčiai - sveikatai blogiau už viską. Vadinasi, pašaukimas savaime gydo." Taip romano herojus užeina į atsitiktinę užeigą, persimeta keliais žodžiais su nepažįstamuoju ir nusprendžia iš esmės keisti savo gyvenimą...

O kada žurnalistas virto prozininku? Pirmąjį apsakymą apie seną veteraną „Nukritę lapai" jis publikavo jau 1955 m., bet didelio pasisekimo kūrinys nesulaukė. Apysaka „Pulkininkui niekas nerašo" taip pat iš pradžių nerado savo skaitytojo. O štai romanas ‚Šimtas metų vienatvės" pakerėjo visą pasaulį: knyga buvo išversta į 35 kalbas ir vienos šeimos septynių kartų istorijos 30 mln. kopijų pasklido po pasaulį.

Svarbiausią gyvenimo kūrinį G.Markesas, užsidaręs kabinete, rašė pusantrų metų. Jis įkeitė automobilį, kad turėtų pinigų maistui ir viskam, kas būtina šeimai, tačiau 18 mėnesių to neužteko. Laimė, kraštiečiai sutiko būsimo šedevro autoriui duoti maisto skolon. Kai prozininkui prireikė 80 pesų, kad nusiųstų tekstą leidėjui, jis į lombardą nunešė žmonos feną ir plaktuvą.

1982 m. G.Markesas pelnė Nobelio literatūros premiją už „kūrinius, kuriuose fantastika ir tikrovė greta gyvuoja turtingame įsivaizduojamame pasaulyje, atspindinčiame žemyno konfliktus ir gyvenimą". Jau po „Šimto metų vienatvės" Gabrielis išleido savo ankstyvuosius apsakymus, o paskui parašė „diktatorišką" romaną „Patriarcho ruduo" ir apysaką „Paskelbtos mirties kronika". Po 3 metų pasirodė dar vienas bestseleris „Meilė choleros metu".

Pašaukimas gydo

Mažiausiai triskart pašaukimas padėjo rašytojui pasveikti: pirmą kartą 9-ojo deš. pabaigoje ir 10-ojo pradžioje, kai jo plaučiuose buvo rastas piktybinis auglys. Stebėtis nėra ko: rašydamas kiekvieną kūrinį Gabrielis surūkydavo iki trijų pakelių cigarečių per dieną, ir kuo sunkiau sekėsi rašyti, tuo daugiau prireikdavo cigarečių. Ir pats jo įvaizdis - vėtytas ir mėtytas žurnalistas iš Lotynų Amerikos, širdyje revoliucionierius ir kovotojas už teisybę, linksmų kompanijų bei kelionių mėgėjas ir kartu savanoris tremtinys - neįsivaizduojamas be cigaretės. O įvaizdžio galia G.Markesas tikėjo kaip niekas kitas.

Antrą kartą liga puolė iš kitur: 1999 m. rašytojui buvo nustatyta limfoma, jam teko atlaikyti dvi sunkias operacijas ir ilgą gydymo kursą. Meksikos, Peru ir Kolumbijos laikraščiai net publikavo atsisveikinimo eilėraštį „La Marioneta", kuris plačiai pasklido ir sujaudino tūkstančių gerbėjų širdis. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo klastotė.

Didysis rašytojas visai nesiruošė į kapą, bet paskaičiavo, kad gali nespėti užbaigti autobiografijos ir dviejų apsakymų rinkinių, todėl dėl darbo iki minimumo sumažino bendravimą su draugais. Kiekvieną dieną, nuo 9 ryto iki 3 valandos popiet, G.G.Markesas rašė - iki 2000-ųjų vidurio, kol pavyko užbaigti viską, ką buvo suplanavęs (išskyrus antrąjį ir trečiąjį „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti" tomus, bet ši užduotis iš pat pradžių atrodė nereali).

Užmaršumo epidemija

2005 m. G.Markesas apsilankė Barselonoje Ibero-Amerikos forume, kuriame prisipažino, kad praėjusiais metais neparašė nė eilutės ir grįžti prie savo kadaise mylimos veiklos neketina. „Turint tokią patirtį man nebūtų sunku parašyti naują romaną, bet žmonės iškart suprastų, kad į jį neįdėjau širdies", - sakė jis tada. Bet tą sakydamas gudravo: „gydomasis" pašaukimas nedingo ir neberašyti jis negalėjo.

Paskutinis G.Markeso romanas „Susitiksime rugpjūtį" buvo baigtas 2010 m., bet iki šiol nėra išleistas. Kodėl? Galbūt priežastis yra ta pati, kuri paskatino kolumbietį rašytoją grįžti prie kūrybos: progresuojanti demencija. Kai kurie Meksikos žurnalistai (būtent šioje šalyje G.Markesas praleido paskutinius gyvenimo metus), galbūt tie patys, kurie išplatino „La Marioneta" kaip paskutinį G.Markeso eilėraštį, mano, kad tekstas tiesiog yra silpnas ir kai kur kartojasi rašytojo jau naudotos siužeto linijos.

Net jeigu tai ir tiesa, kas iš to? Iš esmės, kaip ir dauguma didžiųjų plunksnos meistrų, G.Markesas visą gyvenimą rašė vieną vienintelę knygą, leisdamas ją dalimis ir įvairiais pavadinimais. Deja, paskutiniojo skyriaus kol kas trūksta.

Demencija, išprovokuota Alcheimerio ligos, - baisi neganda. „Antroji vaikystė", prasidedanti senatvėje, neturi nieko bendra su tikrąja laiminga vaikyste. Vaikai, priversti prižiūrėti tėvus, juos auklėti, jiems aiškinti elementarius dalykus - kažkas siurrealistiška, nenatūralu.

Pagal oficialią gydytojų išvadą Gabrielis Garsija Markesas mirė 2014 m. balandžio 17-ąją dėl inkstų nepakankamumo ir jo sukelto plaučių uždegimo, nespėjęs nugrimzti į užmaršumo tamsą. Vis dėlto tame esama kai ko gąsdinančiai simboliško: taip Makonde iš „Šimto metų vienatvės" kilo užmaršumo epidemija.

Miestelio gyventojai painiojo daiktų pavadinimus, nerasdavo reikiamų žodžių jiems pavadinti, visur kabinėjo lenteles su paaiškinimais ir baiminosi, kad laikui bėgant pamirš ir visų daiktų paskirtį. Knygoje viskas baigėsi daugmaž laimingai. Tą patį galima pasakyti ir apie paskutinius G.Markeso metus. Nors nei jo tekstuose, nei gyvenime nėra nieko kategoriškai tik juodo arba balto. Už tai jį visi ir myli.