Japonų ilgaamžiškumo receptai, kuriuos verta žinoti visiems

Mini porcijos ir maistas senukams

Japonai nėra pratę valgyti iš didelių lėkščių. Faktiškai jų lėkštės - dubenėliai. O turint omeny, kad valgydami jie naudoja ne šakutes ir šaukštus, o lazdeles, vaizdas gaunasi toks: nedidelis maisto kiekis suvalgomas lėtai, po truputį, neryjant dideliais kąsniais. Pagrindinis principas yra toks: geriau keletas mažų lėkštučių su įvairiu ir naudingu maistu negu viena didelė lėkštė su kuo nors riebiu ir sunkiai virškinamu.

Be to, pastaraisiais metais japonai pradėjo atsisakyti karšto maisto ir karštų gėrimų. Vietos gydytojai nustatė, kad nuolatinis gleivinių nudeginimas provokuoja skrandžio vėžį, kuris Japonijoje buvo labai paplitęs. Vos tik gyventojai pradėjo valgyti žemesnės temperatūros maistą, skrandžio vėžio statistiniai duomenys iškart pradėjo keistis į gerąją pusę.

Beje, Japonijos parduotuvėse jau seniai pardavinėjamas specialus maistas pensininkams - jis sudėtas atskirose lentynose, kaip ir kūdikių maistas mažyliams. Tai yra drebučių pavidalo, trinti produktai. Kadangi senyvo žmogaus virškinimo sistema veikia blogiau negu jauno, patiekalai jam turi būti minkštesnės ir lengvesnės konsistencijos.

Ypatingas racionas

Ne tik seniems žmonėms, bet ir visiems Japonijos gyventojams yra rekomenduojama riboti vartojamos druskos kiekį: 10 g per parą - tai daugiausia. Gruzdintos bulvytės ir panašūs garnyrai japonams nėra priimtini. O štai šviežių daržovių ir ryžių samurajų palikuonys tradiciškai valgo daug. Vyresnio amžiaus japonai mėsos valgo retai, nes mano, kad ji nėra sveikas maistas tokio amžiaus žmonėms. Vietos gyventojus prie mėsos pripratino amerikiečiai, o dabar šalyje pastebima tendencija grįžti prie tradicinės mitybos - žuvies ir sojų. O šviežios žuvies japonai perka reguliariai.

Dar vienas mitybos principas šioje šalyje: maistas turi būti ne keptas, o virtas, troškintas, keptas orkaitėje arba blogiausiu atveju keptas ant grotelių, su minimaliu riebalų kiekiu. Japonų sriubos - ne riebios ir sočios, o skystos, praktiškai sultiniai. Vietoj mėsos į jas dedama jūros dumblių, daržovių, žuvies, jūros gėrybių, tofu. Visus vaisius, uogas, daržoves Japonijos gyventojai stengiasi pirkti pagal sezoną, užaugintus lauke. Importuotų, užaugintų šiltnamiuose, jie paprastai neperka.

Daug skysčių ir naudinga arbata

Skysčių senyvi japonai stengiasi vartoti daug - ne mažiau negu gerdavo būdami jauni, kaip ir rekomenduoja gerontologai. Iš gėrimų japonai labiausiai vertina arbatą. Arbata šioje šalyje - labai naudinga, daugiausiai tai vaistažolių arbatos, miltelių arbata „Mačia" ir, aišku, tradicinė žalioji arbata, kurioje gausu antioksidantų.

Mokytis, bendrauti ir nežiūrėti TV

Japonų gerontologai, tyrę vietos ilgaamžius, atkreipia dėmesį į dar vieną ypatumą. Gyvenimo trukmę tiesiogiai veikia protinis aktyvumas. Praktiškai visi vietos senukai nuolatos skaito, ko nors mokosi, lanko kursus, sprendžia kryžiažodžius ir rebusus, trumpai tariant, jų smegenys visada dirba. Tai mažina Alcheimerio ligos ir demencijos riziką.

Be to, garbingo amžiaus japonai stengiasi nežiūrėti televizoriaus, ypač televizijos šou, serialų ir žinių. Pagal statistiką laikui prie žydrojo ekrano vidutinis japonas pensininkas skiria ne daugiau kaip pusvalandį per dieną, o ne penkias valandas, kaip neretai pasitaiko pas mus. Ir televizorius nebūna kaip fonas įjungtas kiaurą dieną! Beje, amerikiečiai seneliai ir močiutės taip pat mėgsta televizorių, prie jo praleidžia vidutiniškai 4 valandas per parą.

Televizoriaus žiūrėjimą japonai pensininkai keičia gyvu bendravimu. Jie labai daug bendrauja su draugais, vaikšto į svečius, lanko sporto būrelius senyvo amžiaus žmonėms, dalyvauja socialinėse lavinimosi ir laisvalaikio programose. Japonijoje manoma, kad būti naudingam ir dalyvauti visuomenės gyvenime - dar vienas ilgaamžiškumo laidas.

Judėjimas - tai gyvenimas

Fizinis aktyvumas ir „vertikalus" gyvenimo būdas - tai du vienas kitą papildantys japonų ilgaamžiškumo veiksniai. Pirma, šioje šalyje kiekvienas senukas vidutiniškai pėsčiomis vaikšto ne mažiau kaip valandą per dieną, o tai kardiologų nuomone yra labai naudinga tiek širdžiai, tiek visam organizmui. Be to, daugelis japonų, tarp jų ir itin garbaus amžiaus, mankštinasi, klausydamiesi mankštos per radiją. Pratimai būna įvairaus sudėtingumo, tad galima pasirinkti tą, kuris tinka būtent konkrečiam amžiui.

Antra, šioje šalyje didžiąją dienos dalį piliečiai ne sėdi, o leidžia laiką „vertikalioje padėtyje". Stovi eilėje, stovi transporte, eina pėsčiomis į darbą arba iki traukinių stoties. Ir net tualetus daugelis renkasi ne tradicinius europietiškus, o „skylės" tipo. Beje, proktologų nuomone, atlikti gamtinius reikalus pritūpus, o ne patogiai sėdint ant unitazo, yra naudingiausia.

Didelės pajamos ir vizitai pas gydytojus

Kad ir kaip liūdna mums tai girdėti, gerontologai įžvelgia dar vieną tiesioginį gyvenimo trukmės ir gerovės ryšį. Kuo turtingesnis pensininkas, tuo ilgiau jis gyvena. Tai yra rūsti statistikos tiesa ir visiškai logiška išvada. Daugiau pinigų - daugiau galimybių kokybiškai maitintis, keliauti ir konsultuotis su geriausiais gydytojais. Specialistai atkreipia dėmesį, kad japonai pas gydytojus lankosi gana dažnai: samurajų šalies močiutės ir seneliai poliklinikoje apsilanko ne mažiau kaip 12 kartų per metus. Be to, vietos senukai didelį dėmesį skiria higienai, o ji, kaip žinoma, tiesiogiai susijusi su sveikata. Japonai pensininkai paprastai po dušu prausiasi dukart per dieną - ryte ir vakare.