Kaip P.Pikasas pavogė Džokondą ir kitos jo gyvenimo istorijos

Gimimo stebuklas

Pablas Pikasas niekada nepraleisdavo progos klausytojams papasakoti kraupoką, bet labai įdomią istoriją apie savo gimimą. Tiesa, jis neretai susipainiodavo įvykių versijose bei minėdavo, kad gimė vidury nakties (tai neįrodyta), kad klausytojams padarytų didesnį įspūdį.

Diena, kurią gimė Ruisų šeimos pirmagimis, jiems galėjo būti tragiška. Gimęs kūdikis nerodė gyvybės žymių, todėl buvo palaikytas mirusiu. Padėtį išgelbėjo jo dėdės, kuris tada dirbo gydytoju, žalingas įprotis: vaiko gimimo stebuklas jam nebuvo pretekstas užgesinti pradėtą rūkyti cigaretę, todėl, kai tylintis ir be gyvybės žymių berniukas buvo paguldytas ant staliuko, jis prie jo pasilenkė ir atsitiktinai pūstelėjo cigaretės dūmus į veidą. Berniukas matomai susiraukė ir pagaliau suklykė. Kai kurie istorikai, rašę P.Pikaso biografiją, teigia, kad, ko gero, dėl savo tokio sunkaus pirmojo įkvėpio jis niekada nesiskyrė su cigaretėmis.

Pirmasis žodis

Didžiąją dalį istorijų ir mitų apie vaiką sukūrė būtent jo mama. Jis buvo šeimos pirmagimis ir vienintelis berniukas: po jo mama pagimdė dukteris Lolą ir Končitą. Todėl visai nekeista, kad sūnų ji tiesiog dievino. Kartą, jam jau suaugus, ji jam parašys laišką: „Sužinojau, kad pradėjai kurti eilėraščius. Matyt, dabar iš tavęs galime tikėtis bet ko. Ir jeigu kada nors išgirsiu, kad užsiimi bažnytiniais reikalais, aš tuo nesuabejosiu".

Jo mama dažnai ir labai mielai dalindavosi prisiminimais apie Pablo vaikystę. Pavyzdžiui, apibūdindama jo išvaizdą, ji dažnai vadindavo jį „gražuoliu, kuris buvo toks išvaizdus, kad galėjo varžytis su angelais ir demonais, juk nuo jo negalėjai atplėšti žvilgsnio". O štai jo tėvas Chosė nelabai kreipė dėmesį į sūnaus išvaizdą. Jis, priešingai, didžiavosi tuo, kad Pablas susidomėjo tapyba ir, atrodo, buvo talentingas. Mat Chosė taip pat svajojo tapti didžiu dailininku, todėl, pats neišgarsėjęs, tapo pirmuoju savo vaiko mokytoju.

Kai Pablui sukako trylika, Chosė visiškai metė tapybą, atidavė sūnui teptukus ir dažus ir pareiškė, kad šis jau seniai pranoko tėvą. Jei tikėsime istorijomis, kurias platino jo mama, berniukas išmoko piešti maždaug tuo pačiu metu kaip ir kalbėti. Būdamas mažas, jis nedažnai bendraudavo su kitais vaikais, o sėdėdavo vienas ir ant smėlio arba ant kito tinkamo paviršiaus piešdavo kilpas ir abstrakčius piešinius. Kaip tvirtino jo mamytė, pirmasis būsimojo genijaus žodis buvo „piz", tikriausiai sutrumpintas „lapiz" - ispaniškai „pieštukas".

Moterų meilė ir dėmesys

Su Mari Tereza Valter (Marie-Therese Walter) būsimasis kubizmo genijus susipažino tiesiog gatvėje, kai merginai buvo vos 17 metų. Jis gana ilgai sekė ją ir domėjosi, ką ji veikia, kad vėliau galėtų prieiti prie šios žavios blondinės ir iškart mesti savo pagrindinį kozirį - ištarti „Aš - Pikasas!"

Sulaukęs 45-erių, Pablas jau buvo pratęs, kad žmonės jį atpažįsta gatvėje, žino apie jo talentą, taip pat dažnai naudodavosi privilegijomis, kurias jam teikdavo jo padėtis visuomenėje. Todėl jis labai nustebo, tiksliau, buvo šokiruotas, kad jaunoji dama visiškai nežinojo, kas jis toks, ką veikia ir kodėl yra garsus.

Beje, tai merginai P.Pikasas atiteko gana lengvai. Maždaug taip ir vykdavo pažintys jo gyvenime „Mėlynuoju" ir „Rausvuoju" jo kūrybos laikotarpiais. Jie gana ilgai slėpė santykius nuo visuomenės, buvo priversti susitikinėti slapta, nes Mari vis dar buvo nepilnametė, o dailininkas buvo vedęs Olgą Chochlovą. Net kai jo pasija pagimdė vaiką, jis vis niekaip negalėjo prisiversti mesti žmoną, nes tokiu atveju būtų netekęs daugiau kaip pusės savo turto ir net darbų.

Maždaug tuo pačiu laikotarpiu jo gyvenime atsirado dar viena mylimoji - Dora Mar (Dora Maar), žinoma fotografijos meistrė ir dailininkė. Nutiko taip, kad jos abi vieną dieną atsitiktinai susitiko jo dirbtuvėje, o paskui, po nedidelio barnio pareikalavo, kad dailininkas pasirinktų vieną iš jų. Tačiau P.Pikasas buvo ne iš kelmo spirtas. Dorai ir Mari jis pareiškė, kad joms teks pačioms išsiaiškinti tarpusavyje. Ir tada moterys išties pradėjo dėl jo peštis. Pablas šį prisiminimą vadino vienu geriausiu gyvenime. Tiesa, meno istorikas ir P.Pikaso draugas Dž.Ričardsonas teigia, kad moterų „dvikova" - prasimanyta.

Vaidas su M.Šagalu

Šie du didieji dailininkai gana ilgai draugavo, tačiau draugystė iširo dėl kelių pasikarščiavus ištartų žodžių. Po to nė vienas nepraleisdavo galimybės įžeisti arba užgauti, tyčia pažeminti ir sukritikuoti kito stilių. Tačiau iki to įvykio jie buvo geri draugai ir visada aukštindavo vienas kito genialumą.

Vėliau P.Pikasas sakė: „Mirus Anri Matisui, Šagalas liko vienintelis, tikrai viską žinantis apie spalvą ir lengvai ją naudojantis. Man nelabai patinka jo asilų, gaidžių arba smuikininkų figūros, tačiau tai nenuneigia fakto, kad jos yra įpintos į bendrą kanvą, o ne šiaip surinktos vienoje vietoje."

Santykiai nutrūko 7-ojo deš. pabaigoje, kai Pablas su Fransuaza Žilo (Francoise Gilot) nuvyko pas savo draugą, pakviesti vakarienės. Išgėrę šiek tiek vyno, jie pradėjo šnekučiuotis. Pablas paklausė draugo, kada jis planuoja grįžti į Rusiją, o šis atsakė, kad tai padarys po P.Pikaso, nes girdėjęs, kad jam patinka Rusija, jis palauks, kol jo draugas ten išvyks pirmas. P.Pikasą tai užgavo ir jis negalėjo neatsakyti kandžiu tonu: genijus pareiškė, kad M.Šagalas tikriausiai niekur nevažiuos, jeigu negaus asmeninės ir finansinės naudos. F.Žilo, kuri stebėjo šį konfliktą, vėliau pasakojo, kad nepaisant M.Šagalo veide išlikusios šypsenėlės, P.Pikaso žodžiai išties jį įskaudino. Taip jų sena ir tvirta draugystė nutrūko.

„Monos Lizos" vagystė

Daugelis menotyrininkų tvirtina, kad visuotinai pripažintu šedevru šis paveikslas tapo tik dėl to, kad buvo pagrobtas ir dvejus metus jo niekas nematė. 1911 m. paveikslas buvo eksponuojamas muziejuje, tačiau be ypatingos apsaugos sistemos, neuždengtas neperšaunamu stiklu. Todėl toks Vinčencas Perudža (pagal vieną versiją - Luvro darbuotojas, pagal kitą - stiklius) nesunkiai nukabino paveikslą nuo sienos ir tiesiog išnešė jį iš galerijos.

Policija pradėjo tyrimą, tačiau paieškos buvo bevaisės. Todėl jie bandė kabintis už bet kokių smulkmenų ir versijų. Pavyzdžiui, P.Pikasui susiginčijus su Gijomu Apolineru (Guillaume Apollinaire) jie abu piktai pareiškė, jog būtų neblogai, jeigu Luvras sudegtų. Po to pirmasis buvo suimtas poetas. Tiksliai nežinoma, norėdamas pajuokauti ar turėdamas piktų kėslų jis per apklausą P.Pikasą įvardijo kaip galimą „Džokondos" pagrobėją. Dailininkas taip pat buvo suimtas, tačiau teisėsauga nesugebėjo išgauti iš jo kokio nors prisipažinimo. Abudu netrukus buvo paleisti.

Įdomu, kad tokie įvykiai nepakenkė menininkų draugiškiems tarpusavio santykiams. Jie draugavo iki poeto mirties 1918 m.Mokytojas ir pagrindinis įkvėpėjas

Lemtingu atradimu Pablui tapo Polio Sezano (Paul Cesanne) darbų retrospektyva, 1900-ųjų pradžioje surengta Salone. Suprantama, jis negalėjo nematyti kolegos paveikslų ir anksčiau, tačiau būtent tuo metu P.Sezanas padarė didžiausią įtaką jo stiliui. Vėliau P.Pikasas pasakys: „Jo įtaka ir meistriškumas tiesiog paskandino visa kita".

Daugelis menotyrininkų mano, kad būtent P.Sezano kūryba tapo postūmiu vystytis tokiam stiliui kaip kubizmas.

Būtent jis pirmasis atskleidė bet kokios formos geometrinę prigimtį, naudojo daugybinio matymo taškų viename kūrinyje techniką. Jo kūryboje P.Pikasas rado atsakymą į klausimą, kaip iš gamtos ir aplinkos išgauti tai, kas svarbiausia. Tais pačiais metais Pablas ėmėsi eksperimentų, kurių pagrindas buvo P.Sezano technika, prie jo prisijungė ir Žoržas Brakas (Georges Braque).

Praėjus nemažai laiko, P.Pikasas žurnalistams sakė: „Sezanas niekada nebūtų manęs sudominęs, jeigu būtų kūręs, pavyzdžiui, kaip kiti, ir net jeigu jo nutapyti objektai būtų buvę tūkstantį kartų gražesni už visa mano matyta. Mano dėmesį patraukė būtent nerimas - tai, kas yra svarbiausia Sezano kūryboje".