Lučianas Pavarotis: gyvenimas dėl kitų

Lučianas Pavarotis - vienas garsiausių visų laikų operos dainininkų, kurio balsas tapo grožio, aistros ir meilės gyvenimui simboliu, o jo spalvinga asmenybė visiems laikams išliks gerbėjų atmintyje.

Jis nemėgo minoro nei gyvenime, nei scenoje, savo dainavimu žadino žmonėse tikrus jausmus, supažindindavo su kultūros lobiais, mokė mylėti. Didžiojo tenoro neliko 2007 metais - jis mirė susirgęs vėžiu.

Skurdi, bet laiminga vaikystė

Garsiojo tenoro istorija prasidėjo pačioje Italijos širdyje, jaukiame Modenos pakraštyje.

Lučianas Pavarotis augo mylinčioje ir darbščioje šeimoje, kuri visai nebuvo susijusi su aukštojo meno pasauliu.

Lučianas Pavarotis gimė 1935 metų spalio 12-ąją kuklioje kepėjo ir tabako fabriko darbininkės šeimoje. Ilgai lauktą berniuką nuo vystyklų lepino visi, pradedant tėvais ir seserimis ir baigiant gausiais giminaičiais.

1943 m. į valdžią atėjus fašistams, šeima persikėlė į kaimą ir ėmėsi ūkininkauti. Nepaisant nepritekliaus, vaikystę L.Pavarotis prisimindavo šiltai. Jo tėvas Fernandas buvo operos mėgėjas, pats turėjo gražų balsą.

Devynerių Lučianas kartu su tėvu pradėjo giedoti vietos bažnyčios chore. Berniukas dažnai klausydavosi didžiųjų tenorų E.Karuzo (E.Caruso), T.Skipos (T.Schipa), B.Džilio (B.Gigli) įrašų. Būtent tada ir užgimė jo meilė muzikai.

Antroji Lučiano aistra buvo futbolas, jis net svarstė, kad galėtų tapti profesionaliu vartininku, futbolą mėgo visą gyvenimą. Bet jo mama primygtinai patarė įgyti stabilesnę profesiją ir įtikino jį tapti mokytoju.

L.Pavarotis paklausė jos ir dvejus metus dėstė pradžios mokykloje, bet mintys apie didžiąją sceną jo nepaliko. 19-os jis pradėjo rimtai studijuoti vokalą.

Jo pirmuoju pedagogu tapo Modenoje gyvenęs tenoras Arigas Pola (Arrigo Pola), kuris, matydamas vaikino talentą, mokė jį be užmokesčio. Turėdamas absoliučią klausą, Lučianas iškart perprasdavo vokalo gudrybes.

Mokytojas iškėlė sąlygą: jeigu iki 30 metų Lučianas muzikos srityje nieko nepasieks, jis jam nebepadės. Lučianas sutiko.

Atkaklumas ir talentas padėjo L.Pavaročiui 1961 m. nugalėti tarptautiniame vokalistų konkurse, po to jis debiutavo ir „Reggio Emilia" teatro scenoje, atlikęs Rudolfo vaidmenį Dž.Pučinio operoje „Bohema".

1963 m. jis šią partiją jau dainavo Londono Karališkojoje operoje ir garsiojoje Vienos operoje. Nuo tada jo žvaigždė pradėjo šviesti vis ryškiau, jį pradėjo kviesti garsiausi pasaulio teatrai.

Nuo operos iki popkultūros

L.Pavarotis tapo tikra superžvaigžde, netelpančia klasikinės muzikos ribose. Jo balsas skambėjo ne tik geriausiuose operos teatruose - „La Scala", „Metropolitan Opera", „Covent Garden" - ir garsiausiose koncertų salėse, bet ir milžiniškose atvirose erdvėse.

1990 m. L.Pavarotis atliko garsiąją ariją „Nessun dorma" Italijoje vykusiame pasaulio futbolo čempionate, ir nuo tada jo balsą pradėjo atpažinti net tie, kas niekada nesiklausė operos. Bendri koncertai su Plasidu Domingu (Placido Domingo) ir Chosė Karerasu (Jose Carreras) tapo garsiuoju „Trijų tenorų" fenomenu, pritraukdavusiu milijonus klausytojų. 1993 m. birželį daugiau kaip 500 tūkst. klausytojų susirinko į jo nemokamą koncertą Niujorko Centriniame parke, o milijonai žmonių visame pasaulyje stebėjo jo pasirodymą per televizorių.

Humanizmas

L.Pavarotis reguliariai rengdavo labdaros koncertus „Pavarotis ir draugai", dainuodamas su atlikėjais iš įvairiausių muzikos industrijos sričių - Andrea Bočeliu (Andrea Bocelli), Brajenu Adamsu (Bryan Adams), Eriku Klaptonu (Eric Clapton), Selina Dion (Celine Dion), Eltonu Džonu (Elton John), „Deep Purple", „Queen", Stingu ir kitais. Už koncertus gautas pajamas jis skyrė karų Bosnijoje, Gvatemaloje, Kosove ir Irake, žemės drebėjimo Armėnijoje aukoms. L.Pavarotis buvo artimas princesės Dianos draugas, jie kartu rinkdavo pinigus paramai nukentėjusiems visame pasaulyje.

Didysis tenoras paskutinį kartą scenoje pasirodė 2004 m. Jis jau žinojo diagnozę - kasos vėžys. Niujorko „Metropolitan Opera" Lučianas oficaliai paskelbė baigiantis karjerą, o paskui sudainavo Kavaradosio partiją Dž.Pučinio „Toskoje".

Paskutiniame interviu L.Pavarotis prisipažino: „Man sekėsi iki 65 metų. O dabar aš moku už tą sėkmę ir laimę. Esu optimistas ir juo liksiu iki mirties". Po operacijos jo būklė truputį pagerėjo, bet nusilpęs organizmas neatlaikė plaučių uždegimo. 2007 m rugsėjo 6-ąją gimtojoje Modenoje L.Pavarotis mirė ir buvo palaidotas šalia tėvų ir sūnaus.

Lučiano mūzos

Tačiau Lučiano Pavaročio karjeros sėkmę lėmė ne tik atkaklus darbas ir talentas, jo gyvenimą pripildė žmonos Adujos meilė ir palaikymas. Jos širdį jis galutinai užkariavo po 1961 m. pasirodymo „Regio Emilia" teatro scenoje, kuris buvo ne tik pirmoji ryški sėkmė, bet ir jų bendro gyvenimo pradžia. Pora susilaukė trijų dukterų.

Lučianas nebuvo ištikimas vyras: itališkam temperamentui reikėjo prasiveržti ne tik scenoje, L.Pavaročiui kaip oro reikėjo, kad juo žavėtųsi publika, ypač gražioji jos pusė. Jo gyvenimą apvertė nauja aistra.

Nugyvenęs su Aduja 40 metų, Lučianas tarsi paauglys įsimylėjo jauną moterį Nikoletą Mantovani (Nicoletta Mantovani). Tuo metu jam jau buvo 60, o jo išrinktajai - 24. Meilė buvo tokia stipri, kad dainininkas pasiryžo skirtis.

Kadaise jis šešerius metus atkakliai ir kantriai siekė mylimosios Adujos palankumo, o kai jo širdį pavergė kita, prasidėjo dar skausmingesnis išsiskyrimo procesas. Vos tik jie su Aduja buvo oficialiai išskirti, jis pasipiršo mylimajai ir ėmėsi statydinti namą naujajai šeimai. 2003 m. porai gimė dvynukai - berniukas ir mergaitė, bet sūnus po kelių dienų mirė.

Nepasotinamas tenoras

Neįtikėtino lengvumo ir švarumo belkanto virtuozas buvo vadinamas Didžiuoju Pavaročiu ne tik dėl to, kad jam nebuvo lygių, bet ir dėl to, kad svėrė 160 kg. L.Pavaročio apetitas niekam nebuvo paslaptis, ir žurnalistai nepraleisdavo progos įgelti artistui.

„Jūs vis dar mėgstate skaniai pavalgyti, pone Pavaroti?", - nekaltai teiraudavosi jie. „Ką turite omeny? - širsdavo jis. - Tai yra tas pats, kaip paklausti, ar popiežius yra katalikas!?" L.Pavaročio gabaritai buvo galvos skausmas siuvėjams ir išmėginimas kėdėms.

Spauda juokaudavo, kad į sceną jis įkeliamas kranu, ir šaipydavosi iš keblių situacijų, į kurias tenoras patekdavo spektaklio metu, kai, pavyzdžiui, jam bandant atsisėsti, kėdė sulūždavo ir jis su trenksmu nugriūdavo ant grindų. O kai 2001 m. vasarą jis atvyko į Anglijos sostinę, pasaulio žiniasklaida paskleidė naujieną: „Visame pasaulyje garsus operos dainininkas Lučianas Pavarotis šokiravo koncerto rengėjus Londone, užsisakęs patiekalų, kurių kiekis dešimt kartų viršijo vieno žmogaus poreikius".

„Kodėl aš tiek daug valgau? Pirma, aš italas. Antra - esu iš Modenos, rajūnų miesto" - juokaudavo L.Pavarotis daugybėje interviu. H.Breslinas, ilgą laiką buvęs L.Pavaročio vadybininkas ir parašęs kandžius memuarus apie jį, tvirtino, kad artistas buvo tiesiog pamišęs dėl maisto. „

Jis ne tik mėgsta pavalgyti. Jam patinka uostyti maistą, jį liesti, gaminti, galvoti apie maistą, kalbėti apie maistą. Įėjęs į kambarį jis pradeda uostinėti kaip šuo, o jo pirmasis klausimas - „kuo čia taip skaniai kvepia?". Kitas žmogus iš žvaigždės aplinkos, jo asmeninis padėjėjas E.Tinokas pasakodavo, kad L.Pavarotis keliaudavo su mėgstamo maisto atsargomis - keliais kilogramais spagečių ir parmezano. Kaip daugelis italų, jis neįsivaizdavo gyvenimo be pastos. O į jo namus atvykus svečiams, tempdavo juos prie stalo sakydamas: „Noriu, kad jūs pasijustumėte laimingi!"

Scenoje L.Pavarotis dažnai laikydavo kairėje rankoje baltą nosinę, tapusią jo įvaizdžio dalimi. Jis tvirtino, kad spausdamas nosinę atsikrato susikaupusios vidinės įtampos.

Iš tiesų nosinė apkūniam artistui, dainuojančiam prožektorių šviesose, buvo reikalinga nusišluostyti prakaitą nuo veido. Jis romantizavo šią fiziologinę ypatybę, laikydamas ją uolumo požymiu. Jaunus dainininkus jis klausdavo: „Tu prakaituoji? Ne? Gaila. Tu turi prakaituoti. Dainavimas - tai prakaitas. Dainuok garsiau! Didingiau! Įtaigiau! Dramatiškiau. Atiduok daugiau".

Tenoras ne kartą bandė mesti svorį, bet ilgai neištverdavo. O patikėdamas maistą gaminti virėjai, priekabiai komanduodavo: „Prašau, pjaustykite petražoles kuo smulkiau!"

Lučianas Pavarotis ne šiaip dainavo - jis dovanodavo emocijas. Jo balsas, galingas ir švelnus, išlieka vokalinio meistriškumo etalonu. „Manau, kad dainininko gyvenimas - tai gyvenimas dėl kitų. Jeigu negalite pasidalinti savo talentu, kam jis jums", - sakė Lučianas Pavarotis.