Maištininkė su karūna

Helena Miren niekada nesiekė pateisinti kieno nors lūkesčių ir kategoriškai nenorėjo pase matyti santuokos registracijos antspaudo, bet būdama 52-ejų vis dėlto ištekėjo.

Praeities pėdsakai

Helena Miren (gim. Jelena Vasiljevna Mironova) yra garsi ne tik D.Britanijoje, kurioje gimė 1945 m. liepos 26-ąją. Būsimosios aktorės senelis Piotras Mironovas, rusų aristokratų palikuonis, buvo karo inžinierius, caro Nikolajaus II karo reikalų patikėtinis.

1916 m. jis caro pavedimu išvyko į komandiruotę Londone. Kai Rusijoje prasidėjo neramumai, vėliau revoliucija, o paskui įsitvirtino tarybų valdžia, jis nutarė likti užsienyje ir iki gyvenimo pabaigos save laikė rusų karininku.

Londone jis gyveno su sūnaus Vasilijaus šeima ir jo trimis vaikais. Vasilijus pasuko kitu keliu: tėvui mirus jis tarsi nutraukė giją, jungiančią jį su praeitimi. Siekdamas galutinai tapti savu kitoje šalyje jis pasikeitė pavardę į „Miren" ir reikalavo, kad namuose niekas nekalbėtų rusiškai.

Protėvių kalba, jo manymu, trukdė vaikams tapti britų visuomenės dalimi. Po truputį rusų kalba buvo pamiršta, vaikai Jelena, Katia ir Piotras tapo Helena, Ketrina ir Piteriu. Tik Helena niekada nepamiršo, kad senelis ją vadindavo Alionuška.

Helenos Miren vaikystė prabėgo Hamersmito rajone, Londono pakraštyje. Šeima buvo neturtinga, bet namuose visada skambėjo muzika, dažniausia rusų kompozitorių kūriniai. Šeima gyveno kukliai, daug kas jiems buvo neprieinama.

Aktorė kartą prisiminė, kaip nesmagiai jautėsi, kai judviejų su mama neįleido į prestižinę parduotuvę, nes jos neturėjo nuolatinės sąskaitos. Jau išgarsėjusi ji nusivežė mamą į Paryžių, apgyvendino prabangiame viešbutyje ir surengė jai žygį per Eliziejaus laukų parduotuves - tokį, kokio jos negalėjo sau leisti kadaise.

Helenos Miren kelias į aktorės profesiją prasidėjo ne nuo pirmojo žingsnio, o nuo pirmojo įspūdžio apie teatrą. Po spektaklio „Hamletas", pamatyto vaikystėje, jos sąmonėje tarsi kas persivertė, ji pajuto, kad teatras - kitas pasaulis.

Vėliau Helena vaidino mokyklos spektakliuose pagal Šekspyro kūrinius, bet namuose į jos pomėgį buvo žiūrima šaltai. Tėvai nepritarė jos siekiui tapti aktore, manydami, kad mergaitei reikia „ko nors rimtesnio".

Tačiau jau tada ji neketino pateisinti net tėvų lūkesčių. Helena Miren įstojo į Nacionalinį jaunimo teatrą ir trečiame kurse sulaukė pasiūlymo suvaidinti pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Antonijus ir Kleopatra". Publiką debiutantė sužavėjo ir po premjeros pradedančiajai aktorei buvo pasiūlyta pasirašyti sutartį.

O Helena Miren atsisakė savimeilę glostančio pasiūlymo, nutarusi, kad iš pradžių reikia įgyti išsilavinimą. Baigusi mokslus, ji grįžo į sceną. O tėvai, pamatę, kad dukters darbas teatre duoda labai neblogas pajamas, pagaliau susitaikė su jos pasirinkimu, o vėliau didžiuodamiesi stebėjo, kaip meistriškai dukra persikūnija į įvairias herojes ir profesionaliai perteikia jų charakterius.

Kartą prieš spektaklį pasigirdo telefono skambutis. Tai buvo mama, pranešusi, kad tėtis netikėtai mirė ištikus infarktui. Tai išgirdusi Helena apalpo. O atsipeikėjusi išgirdo ragelyje mamos balsą: „Kelkis ir eik dirbti savo darbo". Būtent nuo tada jai tapo aksioma, kad aktorius turi eiti į sceną bet kokiomis aplinkybėmis. Pateisinama priežastis nepasirodyti scenoje gali būti tik mirtis.

Svarbiausi vaidmenys

Kine Helena Miren debiutavo 1969 m., o paskui ilgiau kaip 20 metų laukė sėkmės. Ji užgriuvo televizijos ekranuose pasirodžius serialui „Pagrindinis įtariamasis", kuriame aktorė suvaidino inspektorę Džeinę Tenison. Už šį darbą ji ne tik sulaukė žiūrovų ir kritikų pripažinimo, bet ir pelnė tris premijas BAFTA.

Bet tikrą furorą sukėlė H.Miren atliktas Elžbietos II vaidmuo filme „Karalienė". Aktorė siekė ne sukurti nepriekaištingą monarchės įvaizdį, o parodyti žmogų - gyvą, su emocijomis, abejonėmis ir pergyvenimais.

Dėl šio vaidmens ji peržiūrėjo gausybę vaizdo įrašų, kuriuose pasirodydavo karalienė, mokėsi jos judesių, gestų, manieros laikyti rankinę ir užsidėti akinius. Ypatingai svarbus jai buvo asmeninis susitikimas su karaliene. Pasak aktorės, Elžbieta II jai pasirodė neįtikėtinai gyva, besišypsanti ir nuoširdi.

Vėliau H.Miren suvaidino dar vieną monarchę - Jekateriną II istoriniame seriale „Jekaterina Didžioji". Filmuojama buvo prie Peterburgo ir Lietuvoje. Aktorė įsijautė į vaidmenį, tyrinėdama imperatorės biografiją ir laiškus, jusdama, kaip vadovėlių puslapiai atgyja jos išgyvenimuose. Imperatorės vaidmuo Helenai buvo labai artimas; kartą ji net prisipažino, kad buvo parašytas specialiai jai.

Ir dabar, po dešimtmečių, ji ir toliau žengia į filmavimo aikštelę. 2025 m. pasirodė naujas serialas („MobLand"), kuriame vaidina H.Miren. Mat pagrindinis jos gyvenimo principas išlieka tas pats, kurį kadaise, sunkią gyvenimo valandą, įvardijo mama: keltis ir dirbti savo darbą. Vaidinti - visada.

Plaukti prieš srovę

Karališka laikysena ir britiškas orumas seniai tapo neatskiriama jos viešo įvaizdžio dalimi, bet už šio išorinio santūrumo slepiasi stebėtinai maištingas, nepriklausomas charakteris. Helena Miren niekada neatitiko stereotipų ir net dabar stebina, laužo tradicijas ir išlieka savimi.

Ji gali spontaniškai pasidaryti tatuiruotę, spūstyje iškišti kojas iš automobilio, sušokti seksualiai provokuojamą šokį televizijos šou arba basa pražygiuoti pakyla Paryžiuje. Helena save vadina ateiste, bet labai rimtai vertina feminizmą.

Metams bėgant siekis plaukti prieš srovę nedingo, o tik išryškėjo. Ji ramiai filmuojasi be liemenėlės, nesigėdija savo kūno, rausvai dažosi plaukus ir kalba apie tai, apie ką kiti būtų linkę patylėti.

Interviu aktorė ne kartą yra prisipažinusi, kad jaunystėje vartojo kokainą ir pasakojo, kaip jo atsisakė, supratusi, kad už plonytės baltų miltelių linijos slepiasi realūs nusikaltimai ir kančios.

Pirmoji ir vienintelė santuoka

Aktorė asmeniniame gyvenime niekada nepaisė kitų nuomonės ir lūkesčių. Net sutikusi savo gyvenimo vyrą, ji dvylika metų neskubėjo tuoktis. Jos pažintis su režisieriumi Teiloru Hekfordu (Taylor Hackford) prasidėjo nuo nesusipratimo: į filmo „Baltosios naktys" repeticiją jis pavėlavo, ir H.Miren jau norėjo atsisakyti filmuotis.

Bet T.Hekfordas buvo atkaklus, pakvietė ją į pasimatymą ir, regis, sugebėjo išnaudoti savo šansą maištininkę su karūna padaryti laimingą.

Jie kartu gyveno 12 metų, ir visą tą laiką H.Miren kartojo, kad jai nereikia antspaudo pase. Ir tik 52-ejų ji nutarė oficialiai įforminti santykius su mylimu žmogumi.

Tiesa, visai ne dėl romantikos - oficialūs sutuoktiniai gali kur kas lengviau spręsti bet kokius bendrus teisinius klausimus. O laikui bėgant aktorė įsitikino: santuoka, sudaryta brandžiame amžiuje, turi daug daugiau šansų būti tvirta ir laiminga negu ankstyva sąjunga.

Vaikų Helena neturi, ir tai yra jos asmeninis pasirinkimas. Pasak aktorės, jaunystėje ji manė kada nors tapsianti motina, bet to neįvyko ir dėl to ji niekada neapgailestavo.

Svarbiausia jai visada buvo darbas. Tačiau susipažinusi su T.Hekfordu ji tapo tikra drauge jo sūnums iš ankstesnių santuokų ir visada žavėjosi, koks puikus tėvas yra jos vyras.

Be to, Helenos Miren ir Teiloro Hekfordo požiūris į šeimos gyvenimą visiškai sutampa: jie abu nemėgsta triukšmingų švenčių ir dovanų kokiomis nors „visuotinėmis" progomis kaip, pavyzdžiui, Valentino diena. Užtat ji ir jos vyras yra dėmesingi ir rūpestingi vienas kitam kiekvieną mielą dieną.

Prieš kiekvieną teatro premjerą Teiloras jai visada atsiunčia puokštę geltonų rožių, taip palaikydamas ją jaudulio akimirkomis.

Nepaisant šlovės ir pasaulinio pripažinimo Helena išliko jautri ir pažeidžiama. Su vyru jie yra sutarę - po spektaklio ji laukia tik pagyrimo. Net jeigu jis turi dėl ko pakritikuoti žmoną, daro tai vėliau. Kai kada - po kelių metų ar net dešimtmečių.