Maja Pliseckaja: nemirtinga baleto gulbė

Ji buvo nepaprastai reiklus, stiprus ir drąsus žmogus, o svarbiausia, laisvas - šokyje ir įsitikinimuose.

„Išties, ko žmogui reikia? Apie kitus nežinau. O apie save pasakysiu. Nenoriu būti vergė. Nenoriu, kad man nežinomi žmonės spręstų mano likimą. Antkaklio nenoriu ant kaklo. Narvo, tegu ir platininio, nenoriu. <...> Galvos lenkti nenoriu ir nelenksiu. Ne tam gimiau..." rašė ji autobiografijoje. Maja Pliseckaja gimė šokiui, ir čia jai nebuvo lygių.

Didžioji balerina Maja Pliseckaja, kurios vardas tapo baleto meno sinonimu, gimė 1925 metų lapkričio 20-ąją Maskvoje, inžinieriaus Michailo Pliseckio ir nebyliojo kino aktorės Rachelės Meserer šeimoje. Šokiu ji susidomėjo nuo ankstyvos vaikystės, nes jos dėdė ir teta Asafas ir Sulamita Mesereriai buvo garsūs šokėjai.

Jų padedama Maja pasuko į baletą: 8-erių buvo priimta į Maskvos choreografijos mokyklos baleto klasę, kur pedagogai greitai pastebėjo mergaitės talentą ir atkaklumą.

Bet šeima dažnai keitė gyvenamąją vietą, ir tai trukdė Majai mokytis baleto. Nuo 1932 iki 1936 m. Pliseckių šeima gyveno Špicbergene, kur Michailas Pliseckis vadovavo įmonei „Arktikugolj", o vėliau buvo paskirtas SSRS generaliniu konsulu.

Būtent ten Maja, svajojusi žengti savo giminaičių pėdomis, pirmą kartą pasirodė mėgėjiškame spektaklyje. Bet laimingas šeimos gyvenimas sugriuvo 1937 metais.

Prasidėjus „didžiajam terorui", tėvas buvo melagingai apkaltintas, suimtas ir namo nebegrįžo - kaip sužinota vėliau, buvo sušaudytas 1938 m. Nėščia Rachelė Pliseckaja su dviem mažamečiais vaikais, 12 metų Maja ir 6 metų Aleksandru, buvo verčiama pripažinti vyrą tėvynės išdaviku.

Ji atsisakė, tikėdamasi, kad jis bus išteisintas, bet to neįvyko. Po metų ji su jauniausiuoju sūnumi buvo išsiųsta į lagerį Kazachstane, kur kalėjo tėvynės išdavikų žmonos.

Kad vyresnieji vaikai nepatektų į vaikų namus, juos įsivaikino giminaičiai: Mają įsidukrino teta Sulamita, o Aleksandrą - dėdė Asafas.

Maištininkė ir scenos karalienė

1943 m. sėkmingai baigusi Maskvos choreografijos mokyklą Maja Pliseckaja buvo priimta į Didžiojo teatro trupę.

6-ame dešimtmetyje ji jau atlikdavo pagrindinius vaidmenis, bet dėl politinių priežasčių ilgai nebuvo išleidžiama į užsienį.

Odetos Odilijos vaidmenį „Gulbių ežere" Maja Didžiojo teatro scenoje atliko daugiau kaip 800 kartų ir kai kuriais duomenimis per 4 000 kartų visame pasaulyje. Nors M.Pliseckaja nemėgo aptarinėti režisūros arba muzikos, ji šokiui visada suteikdavo kažką savo, nepaprastai domėjosi naujais vaidmenimis ir šokio stiliais, mėgo scenoje eksperimentuoti.

Ji kėlė aukštesnius reikalavimus balerinos techniniam meistriškumui ir vaidybai, kardinaliai keitė judesių plastiką. Jos vizitine kortele tapo A.Pavlovos išgarsinto mini spektaklio „Mirštanti gulbė" interpretacija.

Nors savo šalyje M.Pliseckaja buvo neįtikėtinai populiari, ji visą gyvenimą nekentė sovietų valdžios, negalėjo jai atleisti dėl tėvo sušaudymo, motinos arešto ir visų sunkumų, kuriuos patyrė jos šeima, ir kuri, nors baleriną ir pagerbdavo, ilgus metus neleido jai išvykti į užsienį ir bandydavo trukdyti šokti tai, ką ji norėjo.

M.Pliseckaja brangino laisvę, kalbėdavo, ką galvojo ir nebandė prisitaikyti. Kaip vėliau paaiškėjo, saugumas net bandė sukurpti jai bylą dėl tariamo bendradarbiavimo su britų žvalgyba. Balerinai buvo patariama stoti į komunistų partiją, bet ji liko ištikima savo principams.

Dėl atkaklaus būdo, aukštos savivertės, antipatijos „globojančioms" institucijoms ir represuoto „liaudies priešo" dukters statuso M.Pliseckajai ilgus metus nebuvo leidžiama vykti į gastroles su Didžiuoju teatru.

Tik 1959 m. asmeniškai N.Chruščiovas leido M.Pliseckajai išvykti į JAV, ir už tai net sulaukė padėkos laikraštyje „The New York Times". Vėliau - gastrolės po visą pasaulį ir tarptautinės superžvaigždės karjera.

Didžiausia sėkmė - puikus vyras

Stebėtina, bet baleto, kad ir kaip jį mylėjo, M.Pliseckaja nelaikė savo didžiausiu laimėjimu. O štai santuoką su Rodionu Ščedrinu laikė gyvenimo sėkme. Iki susitikimo su kompozitoriumi Maja buvo ištekėjusi už latvio baleto solisto Marijaus Liepos, bet santuoka truko vos tris mėnesius, o bendras šeimyninis gyvenimas - išvis tik 2 savaites.

Kai M.Pliseckaja ir R.Ščedrinas susitiko pirmą kartą, jai buvo 29-eri, jam - 22-eji. Trejus metus jų keliai vis susikryžiuodavo, jie trumpai pabendraudavo, tyrinėjo vienas kitą.

Kartą Rodionas paskambino Majai ir paprašė leisti apsilankyti jos repeticijoje, nes rašė muziką spektakliui, kuriame ji dalyvavo. Maja sutiko, ir nuo tos dienos jie pradėjo bendrauti artimiau, o galop susituokė.

Santuokos iniciatorė buvo balerina, nusprendusi, kad su antspaudu pase jai bus lengviau išvažiuoti į užsienį ir mažiau puldinės valdžia. O ir kultūros ministrė J.Furceva tiesiai sakė: „Ištekėkite - jumis labiau pasitikėsime".

Per kuklią santuokos ceremoniją registratorė jiems palinkėjo „Sulaukti senatvės ant vienos pagalvės". Tie žodžiai buvo pranašiški - jie drauge nugyveno 57 metus. Jų santuoka buvo tokia tvirta, kad net per gastroles, kurios galėdavo tęstis keletą mėnesių, vyras ir žmona nuolatos susiskambindavo ir rašydavo vienas kitam laiškus.

Kai Maja pirmą kartą 73 dienoms su trupe išvyko į Ameriką, R.Ščedrinas virš telefono pakabino lentelę su 73 skaičiais. Kiekvieną dieną, pasikalbėjęs su žmona, jis išbraukdavo vieną skaičių. Apie tai M.Pliseckajai papasakojo jų namų darbininkė.

Savo 7 operas ir 5 baletus R.Ščedrinas skyrė žmonai, bet vis tiek likdavo jos šešėlyje, nors, kaip teigė Maja, dėl to nė kiek nesijaudino. Vaikų jų šeimoje taip ir neatsirado, bet jie dėl to nepergyveno.

Jų santykiai buvo visiškai unikalūs, nestandartiški. R.Ščedrinas Majai atvėrė duris į meno pasaulį, kuriame nebuvo vietos sunkiems buitiniams rūpesčiams. Baleriną supo muzika, parašyta specialiai jai, žavėjimasis jos grakštumu, aistra ir romantika, išreiškiama gėlėmis ir laiškais.

Žlugus SSRS sutuoktiniai persikėlė į užsienį, daugiausia gyveno Vokietijoje, buvo ir Lietuvos piliečiai.

Miunchene Maja Pliseckaja 2015 m. mirė nuo miokardo infarkto.

Paskutinioji valia

M.Pliseckaja paliko sceną sulaukusi 65-erių. Amžius jai niekada nebuvo kliūtis. Per savo 70-metį balerina debiutavo specialiai jai sukurtoje M.Bežaro (M.Bejart) kompozicijoje „Ave, Maja". Atrodė, kad primai niekas negali sukliudyti šokti.

Niekas, išskyrus mirtį. Apie ją M.Pliseckaja nekalbėdavo, daugiau kalbėdavo apie gyvenimą, dažnai ir daug mąstydavo apie nugyventus metus. „Nei vaikų, nei senukų, nei jaunesniųjų mūsų brolių - gyvūnų - neskriaudžiau. Draugų neišduodavau. Skolas atiduodavau. Gerumą prisimindavau ir prisimenu. Niekam niekada nepavydėjau. Gyvenau savo gyvenimą. Baletu gyvenau. Nieko kito gyvenime gerai ir nemokėjau. Tik per mažai nuveikiau. Galėjau gerokai daugiau. Bet ir už tai ačiū. Ačiū prigimčiai, kad atsilaikiau, nepalūžau, nepasidaviau".

Prieš mirtį 89 metų Maja Pliseckaja sudarė gana neįprastą testamentą. Vietoj įprastų laidojimo ceremonijų ji pageidavo, kad jos palaikai būtų kremuoti, o pelenai išbarstyti virš Rusijos, tačiau padaryti tai - tik po to, kai jos sutuoktinis R.Ščedrinas paliks šį pasaulį ir prisijungs prie jos (R.Ščedrinas mirė 2025 m. rugpjūčio 29-ąją).

Majos Pliseckajos įpročiai, pomėgiai, silpnybės

1. M.Pliseckaja, kūrybos žmogus, ir hobį pasirinko atitinkamą. Ji kolekcionavo kurioziškas pavardes. Radusi dar vieną „šedevrą" kokiame nors leidinyje, jį išsikirpdavo ir papildydavo savo kolekciją. Štai keletas jos rastų perlų: Negodiajevas, Potaskuškinas, Damočkinas -Vizžačichas.

2. M.Pliseckaja buvo ne tik baleto, bet ir stiliaus dievaitė. Nors sovietiniais laikais gauti gerą drabužį buvo nelengva, o į užsienį balerinos ilgai neleisdavo, jos tualetai visada traukė žvilgsnius. Per vieną oficialų priėmimą pats N.Chruščiovas priekaištingai tarė balerinai: „Jūs pernelyg gražiai apsirengusi. Turtingai gyvenate?" M.Pliseckaja nutylėjo - nepasakosi juk vadui, kad visas savo sukneles už trigubą kainą perka iš paprastos spekuliantės Klaros. Beje, ji vėliau tapo P.Kardeno mūza - jis jai siuvo ir net neimdavo užmokesčio. Balerina taip pat gaudavo dovanų iš Ivo Sen Lorano (Yves Saint Laurent) ir Koko Šanel (Coco Chanel).

3. Balerina mėgo maitinamuosius kremus. Ji gausiai aptepdavo juo veidą, o paskui sėdėdavo virtuvėje ir dėliodavo pasjansą. Dažnai tokie pasisėdėjimai trukdavo iki vėlyvos nakties, nes artistė visą gyvenimą kamavosi dėl nemigos.

4. Mają Pliseckają draugiški santykiai siejo su Robertu Kenedžiu. Jie susipažino per antrąsias M.Pliseckajos gastroles Amerikoje. Politikas neslėpė simpatijos rusų balerinai ir visada pasveikindavo ją su gimtadieniu, kuris sutapo su jo paties. Pirmoji jo dovana buvo auksinė apyrankė su dviem inkrustuotas karuliais: viename buvo pavaizduotas Skorpionas, jų abiejų Zodiako ženklas, kitame - šv. arkangelas Mykolas.

5. Įkvėpimo „Mirštančiai gulbei" balerina ieškojo Maskvos zoologijos sode. Ji kelis kartus ten važiavo pasižiūrėti į paukščių judesius, sparnų formą, kaklo linkį.

6. Žengdama į sceną, M.Pliseckaja labiausiai bijojo užmiršti apsižiūrėti veidrodyje, juk jei akys ir lūpos bus netinkamai padažytos, žiūrovai pamatys „blyškią kandį", o ne baleriną.

7. M.Pliseckaja dažnai pamesdavo daiktus, todėl savo lūpų dažus laikė vyro, kuris praktiškai visada ją lydėdavo, švarko kišenėje.

8. Daugumą darbų M.Pliseckaja darydavo kaire ranka, bet nebuvo šimtaprocentinė kairiarankė - rašė dešine.

9. „Dietų nereikia, reikia mažiau ryti", sakydavo M.Pliseckaja, net ir garbingame amžiuje išsiskirdavusi puikia figūra. Mėgstamiausias balerinos valgis buvo silkė.

10. M.Pliseckaja nemėgo rūkančiųjų ir pati niekada gyvenime nėra užsirūkiusi. Į alkoholį žiūrėjo atsargiai, nuo taurės vyno jai pradėdavo skaudėti galvą.

11. Balerina dievino futbolą ir buvo CASK klubo gerbėja. Ir Miunchene su vyru reguliariai lankydavosi futbolo rungtynėse.