Miegojo su šventojo palaikais ir valgė šikšnosparnius: 9 dienos Sacharoje

Šešių dienų maratonas Sacharos dykumoje

„Smėlynų maratonas" arba „Sacharos maratonas" yra žinomas nuo 1986 metų. Jį rengti sumanė prancūzas Patrikas Baueris (Patrick Bauer), 1984 m. per 12 dienų pats perėjęs dykumą. Užduotis dalyviams - per 6 dienas įveikti 250 km atstumą. Jis dalijamas į šešis etapus, startuojama Maroke. Bėgikai patys nešasi kuprines su maistu, miegmaišį, pirmo būtinumo daiktus, turi signalinę raketą. Visame kelyje jie turi galimybę tik tris kartus pasipildyti vandens po 4 litrus.

Išgirdęs apie smėlynų maratoną, Mauras Prosperis nusprendė išmėginti savo jėgas. Jį jau buvo galima laikyti patyrusiu ir pasirengusiu išmėginimams žmogumi, nes buvo sportininkas - penkiakovininkas ir tarnavo raitojoje policijoje. Jo sprendimą šeima priėmė ne itin džiugiai, nes kiekvienas dalyvis privalėjo pasirašyti dokumentą, kuriame reikėjo nurodyti, kur siųsti kūną mirties atveju. Bet Mauras tai vertino kaip formalumą ir ramino žmoną, kad jam gresia tik nudegti saulėje. O iš tiesų jam prisiėjo išgyventi sudėtingiausią gyvenimo laikotarpį.

Lemtinga klaida

Smėlynų maratone dalyvauja įvairių šalių sportininkai. 1994 m. organizatoriai įrašė M.Prosperį į maratono dalyvių sąrašus. Varžyboms italas pradėjo ruoštis iš anksto - mažino išgeriamo vandens kiekį, kad pripratintų organizmą, ir kasdien nubėgdavo 40 km.

Atvykęs į Maroką, M.Prosperis iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo dykumą. 1994 m. maratone dalyvavo 80 sportininkų, jie sudarė nedidelį būrelį, nepastebimą bekraštėje dykumoje. Dabar maratonuose dalyvauja tūkstančiai bėgikų, kurių virtinė nusidriekia keletą kilometrų. Todėl paklysti yra sunkiau, o ir organizatoriai po M.Prosperio dingimo atsižvelgė į ankstesnius saugumo trūkumus. Startuodamas kiekvienas dalyvis gauna ne primityvią signalinę raketą, kaip anksčiau, o tikrą pistoletą su raketa. Tikriausiai ne visi tuo džiaugiasi, nes tai yra papildomas 0,5 kg svoris.

Pirmosios trys maratono dienos vyko pagal planą. Dalyviai įveikdavo distanciją, numatytuose punktuose jų laukė vanduo, o maistas ir taip visada buvo su savimi. Sportininkai nakvodavo specialiai parinktose vietose, o ryte visi vėl leisdavosi į tolesnį kelią. Kiekvieną dieną buvo registruojami kiekvieno sportininko rezultatai. Italo rezultatas buvo neblogas, jį net buvo galima priskirti prie lyderių.

Ketvirtąją maratono dieną, jau palikus kontrolės punktą, kilo smėlio audra. Nesuskaičiuojama daugybė smėlio smilčių veidą badė ir pjaustė tarsi peiliu. M.Prosperis paskui sakė, kad jausmas buvo toks, tarsi į veidą smigtų tūkstančiai adatų. Jis apsimūturiavo veidą ir judėjo toliau, nenorėdamas prarasti gerų rezultatų, ir pamiršo svarbų saugumo instrukcijos punktą: per smėlio audrą reikia nustoti eiti, prisidengti miegmaišiu ir laukti, kol audra nurims. Svarbiausia - nenuklysti nuo kelio. Apie tai M.Prosperis prisiminė per vėlai. Jis sustojo tik supratęs, kad nebežino, kur eina, o audrai nurimus pajudėjo vėl. Nepamatęs nė vieno dalyvio tik tada prisiminė gautus nurodymus. Sustojęs jis nusprendė laukti pagalbos, manydamas, kad nenuklydo nuo maratono trasos.

Išgyventi dykumoje

Rytas po audros M.Prosperiui išaušo netikėtas. Mauras neatpažino kraštovaizdžio ir, tiesiog pasirinkęs kryptį, pajudėjo. Po 4 valandų taip nieko ir nesutiko, nors manė, kad bus daugiau nuklydusių nuo maršruto bėgikų. Bet su kiekviena valanda viltis tirpo. Užtat įsijungė savisaugos instinktas. Italas prisiminė senelio pasakojimą, kaip karo metais jie gelbėjosi nuo troškulio, rinkdami savo šlapimą ir jį gerdami.

Tą patį padarė ir M.Prosperis. Jo gertuvėje liko visai mažai vandens, todėl jis į ją nusišlapino ir pasiliko blogiausiam atvejui. Šlapimas buvo dar labai šviesus, nes organizmas nekentėjo dėl dehidratacijos. Bet pagal dykumos įstatymus pasiklydus smėlynuose šlapimo kaip tik ir negalima vartoti, mat jame yra daug druskų ir šlapalo, kurie blogina organizmo būklę.

Maisto kuprinėje buvo dar pakankamai, o karščio maratonininkas nebijojo. Tamsi jo oda saugojo nuo UV spindulių, o ir judėjo jis optimaliu režimu - ryte ir vakare, kai saulė būdavo ne zenite. Jo galvą dengė skrybėlė, o ant jos jis užsitraukė gobtuvą, kad temperatūra būtų kuo pastovesnė.

Antrąją kelionės dieną jis išgirdo sraigtasparnio garsą. Mauras pamanė, kad atvyko pagalba ir paleido signalinę raketą. Bet jos niekas nepastebėjo, nors sraigtasparnis skrido taip žemai, kad italas net matė pilotų šalmus. M.Prosperis vis dėlto neprarado vilties, tikėjosi, kad organizatoriai pasirūpins jo paieškomis. Po dviejų dienų jis priėjo apleistą musulmonų šventovę marabutą, kurioje keliaudami apsistoja beduinai. Užėjęs į patalpą, pusiau užbertą smėliu, ten rado tik šventojo atsiskyrėlio palaikus karste.

M.Prosperis nutarė palaukti pagalbos marabute, o kad būtų pastebėtas, ant stogo iškėlė Italijos vėliavą (ją visada nešiodavosi kuprinėje). Apsidairęs patalpoje, kampe pastebėjo šikšnosparnių ir nutarė pasinaudoti galimybę numalšinti troškulį - išgėrė jų kraują ir visus skysčius, kuriuos buvo galima išspausti iš vidaus organų. Taip jis suvalgė 20 šikšnosparnių, jam šiek tiek palengvėjo.

Bandymas nusižudyti ir rasta oazė

Marabute M.Prosperis praleido keletą dienų, kol išgirdo lėktuvo garsą. Maratonininkas greitai surinko visą savo degią mantą ir padegė, sukurdamas dūmų stulpą. Bet likimas iš jo pasišaipė - vėl prasidėjo smėlio audra, trukusi 12 valandų. Lėktuvas nuskrido, taip ir nepastebėjęs signalo.

Antroji nesėkmė su lėktuvu pakirto jo tikėjimą išsigelbėjimu, o ilgai ir kankinamai merdėti jis nenorėjo. Be to, pergyveno, kad žmona negaus už jį pensijos, nes pagal Italijos įstatymus dingęs žmogus 10 metų nelaikomas mirusiu. M.Prosperis nusprendė mirti marabute - taip bus bent jau daugiau šansų, kad jo kūnas bus rastas. Jis anglimi parašė raštelį, perpjovė sau venas ir užsimerkė, bet ryte nubudo. Pasirodo, dėl skysčių trūkumo kraujas sutirštėjo ir greitai sukrešėjo. Mauras tai įvertino kaip šansą, kad dar gali išsigelbėti, vadinasi, mirti dar ne laikas.

M.Prosperis nesijautė išsekęs, matyt, reikšmės turėjo buvusio penkiakovininko ištvermė. Susirinkęs likusią mantą jis vėl pajudėjo, prisiminęs tuaregų patarimą: pasiklydus dykumoje reikia judėti į tą pusę, kurioje rytais matyti debesys. Vėliau jis prisiminė, kad jame tarsi prabudo pirmykštis žmogus. Jis ėmė suprasti, kad dykumoje yra gana daug gyvybės, kuria galima maitintis. Tai visokiausi driežai, vorai bei kaktusų minkštimas. Nuo tokio maisto sukeltų padarinių gelbėjo turimos tabletės nuo viduriavimo. Mauras prisiminė, kad net būdamas tokioje sunkioje padėtyje vis dėlto pastebėdavo dykumos grožį, o kartu ir daugybę smulkmenų (pavyzdžiui, pėdsakus ir sudžiūvusius ekskrementus), kurie aštuntąją dieną ir atvedė jį į oazę.

Manoma, kad žmogus be vandens dykumoje gali išgyventi tik tris dienas, nes kūnas greitai praranda skysčius. M.Prosperis taip pat pastebėjo, kaip bematant netenka svorio - laikrodis kasdien vis laisviau tabalavo ant riešo. Oazėje Mauras pragulėjo iki vakaro, kol pagaliau numalšino troškulį. Iškart atsigerti iki soties jis jau nebegalėjo, nes organizmas atsisakė priimti net vandenį, todėl jis atsigulė ant vandens telkinio kranto ir gėrė mažais gurkšneliais.

Vietoj Maroko atsidūrė Alžyre

Antroji diena prie oazės M.Prosperiui atnešė ilgai lauktą viltį būti išgelbėtam. Jis pamatė ožkų būrelį, o paskui ir piemenaitę, kuri jį pamačiusi greitai pabėgo. Mauras sutinka, kad atrodė jis išties baisiai, tad nekeista, kad mergaitė išsigando. Netrukus pasirodė moterys, kurios Maurui davė atsigerti ožkų pieno ir pasodino šešėlyje. Maisto maratonininko organizmas nepriėmė visiškai. Paskui vietiniai nugabeno jį į karo policijos bazę, mat dėl saugumo civiliai gyventojai savo stovyklas įsirengia netoli karinių bazių.

Policija M.Prosperį iškart palaikė šnipu, bet kai suprato, kad jis - pasiklydęs maratono bėgikas, pasveikino jį grįžus į gyvenimą. Tik tada M.Prosperis sužinojo, kad atsidūrė Alžyre, nuo kurso nukrypęs 291 km.

Sachara nepaleidžia

M.Prosperis ilgai gydėsi ligoninėje, nes svėrė 45 kg, per 9 dienas numetęs 16 kg. Smėlis sužalojo akis, nukentėjo kepenys. Keletą mėnesių Mauras maitinosi tik skystu maistu, o visiškai atsigauti jam prireikė 2 metų. Ir jau po 2 metų jis vėl įteikė prašymą dalyvauti smėlynų maratone. Jis negalėjo mesti ką pradėjęs!

M.Prosperis sako, kad dabar supranta išsireiškimą„dykumos karštinė", kuria, regis, ir užsikrėtė - dykuma nenumaldomai traukia, norisi ją vėl pamatyti ir išmėginti save. Sachara pasidavė Mauro atkaklumui: jis išsikėlė uždavinį ne šiaip nueiti kelių šimtų kilometrų kelią, o įveikti apie 7000 km, nuo jūros pakrantės iki jūros pakrantės per visą Sacharą.