Neįtikėtina istorija apie meilę, mirtį ir grandiozinę apgaulę

Sugebėjęs parengti ilgalaikį planą, pagrindinis istorijos herojus jį įgyvendinęs gavo pinigų, įgijo valdžią ir įtaką, plačiai pagarsėjo. O viskas prasidėjo tada, kai Albrechtui buvo 18 metų ir jis į pasimatymą pakvietė 62 metų Violą Herms Drat, protingą, talentingą ir ambicingą damą.

Ji: Viola Herms Drat (Viola Herms Drath, 1920-2011 m.), iš Vokietijos kilusi amerikietė.

Jis: Albrechtas Geras Mutas (Albrecht Gero Muth, gim. 1964 m.).

Spartus kilimas

Viola Herms Drat gimė 1920 m., bet ką veikė iki 26 metų, daug informacijos nėra. O 1946 m. ji įsidarbino vertėja Bavarijos karinio gubernatoriaus amerikiečio biure. Ji buvo protinga, santūri ir tiksliai žinojo, ko gyvenime nori. Ir akimirksniu sužavėjo gubernatoriaus pavaduotoją.

Ištekėjusi už pulkininko leitenanto Frensio Drato (Francis S. Drath), ji su juo išskrido į JAV pasitikti savo naujojo gyvenimo. Pagimdžiusi vyrui dvi dukras, Viola nutarė, kad savo pareigą įvykdė, o toliau vyrui teks verstis pačiam, nes jos visai neviliojo mintis būti tiesiog žmona ir sėdėti namuose. Mažiausiai ją domino šeimininkavimas, ji ketino siekti karjeros ir norėjo užkariauti jei ir ne visą pasaulį, tai Ameriką - tikrai.

Perdavusi visus rūpesčius dėl vaikų ir buities vyrui, Viola pradėjo dirbti žurnaliste nedideliame regioniniame kanale. Kartu ji rašė straipsnius įvairiems leidiniams ir netrukus buvo pakviesta į Niujorką.

Viola Herms Drat sparčiai kopė karjeros laiptais ir netrukus tapo viena labiausiai pageidaujamų viešnių aukštuomenės pobūviuose. Pagrindinė kelių blizgių žurnalų autorė dabar sukosi aukščiausiuose sluoksniuose, bendravo su politikais ir verslininkais, draugavo su rašytojais ir aktoriais. Ir čia jos gyvenime pasirodė Jis.

Žavus apsukruolis

Tuo metu Albrechtas stažavosi vieno iš senatorių biure ir stengėsi susipažinti su įtakingais žmonėmis, kurie galėjo jam padėti siekti karjeros. Viola nebuvo politikė, tačiau nuolatos sukaliojosi tarp jų, tai rinkdama medžiagą straipsniams, tai dalyvaudama iškilminguose priėmimuose. Visi žinojo, kad ji yra protinga, sumani ir autoritetinga, todėl pažintis su ja galėjo atverti plačias perspektyvas.

Pradedantysis politikas griebė jautį už ragų: 62 metų Violą apipylė komplimentais, žavėjosi jos talentu ir pasakojo, kad skaitydavo jos straipsnius vos ne nuo lopšio.

O paskui 18-metis Albrechtas pakvietė žurnalistę į madingą restoraną, užsakė rinktinių patiekalų ir brangaus vyno ir vakarienės metu blizgėjo erudicija, gyrėsi savo laimėjimais tarptautinės politikos srityje ir demonstravo norą siekti valdžios ir šlovės viršūnių.

Gali kilti klausimas: o ką jie galėjo turėti bendra, esant tokiam dideliam - 44 metų - amžiaus skirtumui? Tačiau Viola žaviame jaunuolyje atpažino save tais laikais, kai tik pradėjo kelią į Amerikos žurnalistiką, ir jis jai labai patiko. Šiaip vakarienė restorane nebuvo panaši į pasimatymą, veikiau į dalykinį susitikimą.

Viola dėstė universitetuose, patarinėjo įtakingiems žmonėms, gvildeno rimtus užsienio politikos klausimus, rašė populiarius vadovėlius. Bet visa tai būtų buvę neįmanoma, jei jos nebūtų rėmęs vyras. Būtent jis parūpino jai ir starto aikštelę skrydžiui į visuomenę, ir tvirtą užnugarį. Kol Viola spindėjo aukštuomenėje, jis iš esmės buvo „namų šeimininkė": gamindavo jai pusryčius ir pasitikdavo po sunkios dienos.

Praėjo 8 metai. Kai po sunkios ligos sutuoktinis mirė, pasirodė, kad ji pati nesugeba net išsivirti kiaušinio, nemoka naudotis buitine technika ir nežino, kur laikomi maisto produktai. Tarnai išsilakstė. Ir čia horizonte vėl pasirodė Albrechtas.

Violos namuose jis pradėjo lankytis kasdien. Jų interesai buvo panašūs, jie sukaliodavosi tuose pačiuose sluoksniuose ir galėjo valandų valandas diskutuoti apie politiką. Jie gerdavo arbatą, o paskui Albrechtas sėsdavo prie rojalio ir skambindavo...

Viola buvo dėkinga savo jaunajam draugui, nes jis padėjo jai ištverti vienatvę ir palaikė mirus vyrui, kurio aukštuomenės liūtė labai liūdėjo. Po trejų tokio bendravimo metų jis pas ją kartą atėjo su smokingu, nešinas buteliu šampano, priklaupė ir Violai pasiūlė savo ranką ir širdį. O ji nedvejodama sutiko.

Už miglos skraistės

Visi jos pažįstami buvo šokiruoti, juk jai niekada netrūko gerbėjų, o mirus sutuoktiniui aplink ją sukosi jos bendraamžiai - turtingi, protingi, su padėtimi visuomenėje. O ji pasirinko keistą, nežinia ko siekiantį vyruką. Suprantama, Violos aplinkoje buvo daug kuždamasi apie tai, kaip jam pavyko užkariauti jos širdį ir net pasakojami visokie nepadorūs dalykai. Tačiau iš pradžių šeimoje jokių kriminalų nevyko.

Jaunasis sutuoktinis, kaip ir pirmasis Violos vyras, užsikrovė visus buities rūpesčius. Jis nešdavo jai pusryčius į lovą, o ji vėl galėjo negalvoti apie nieką, išskyrus darbą. Bet paskui ponia nusprendė, kad jaunam žaviam vyrui netinka leisti laiką rūpinantis namų ūkiu. Ji prisiminė jų pirmąjį susitikimą, kai ambicingame jaunuolyje įžvelgė save. Viola Herms Drat panaudojo visus savo ryšius, kad padėtų vyrui susikurti karjerą.

Albrechtas pagaliau sulaukė savo žvaigždžių valandos. Violai skatinant, jis pradėjo aktyviai bendrauti su elito atstovais: įvairiais ministrais, senatoriais, politikos sunkiasvoriais, juos vis kur nors kviesdavo, organizuodavo jų pasisakymus, gaudavo iš jų solidžias pinigų sumas neva visuomeninei veiklai, ir net subūrė grupę ekspertų, teikiančią konsultacines paslaugas JT generaliniam sekretoriui.

Jis pradėjo pasirašinėti „grafas Albis", tiesa, titulu save apdovanojo pats, bet aplinkiniams tvirtino, kad grafu tapo po to, kai Indijoje mirė jo giminaitis, ankstesnysis grafas.

Viola padėdavo vyrui: namuose rengdavo priėmimus, o grafas Albis pats gamindavo svečiams visokiausius rinktinius patiekalus. Stebėtina, bet į tuos priėmimus stengėsi patekti įtakingiausios asmenybės. Jų namuose, iš esmės kukliuose, viešėjo ir B.Obama su žmona, ir apsukruolis Sorošas, ir kiti autoritetingi žmonės.

Albrechtas labai greitai tapo „savas" šioje aplinkoje, bet niekas net nepasidomėdavo, kuo jis iš tiesų užsiima ir kaip užsidirba gyvenimui. O jis niekaip neužsidirbdavo. Su žmona jie gyveno iš pensijos, kurią Viola gaudavo po pirmojo vyro mirties.

Užtat „grafas Albis" apie save ir savo veiklą pasakodavo kažkokius keistus dalykus. Tai jis tarnavo vokiečių žvalgyboje, tai Prancūzų užsienio legione, tai pasibaigus karui Irake pasirodydavo vilkėdamas Irako generolo uniformą.

„Grafas" kartkartėmis išvykdavo į Iraką ir iš ten senatoriams ir diplomatams siųsdavo ilgas išsamias depešas, vis minėdamas Irako politinius veikėjus ir leisdamas suprasti, kad juos sieja artimi santykiai. Planuodavo renginius, aprašinėdavo vietos lyderių kasdieninius įpročius, apie kuriuos galėjo žinoti tik jiems labai artimas žmogus...

Ir patyrę politikai jį girdavo, su juo konsultuodavosi, pagal jo ataskaitų turinį kažką planuodavo... O tuo pačiu metu, kai jis skambindavo žmonai į miesto telefoną su skambinančiojo numerio nustatymo funkcija, ekranėlyje vis įsižiebdavo vieno iš Amerikos miestų kodas...

Iš pradžių ši intensyvi organizacinė veikla jam sekėsi dėl to, kad visi tie stambaus kalibro verslininkai ir politikai buvo įsitikinę: jei jau žmogus iki jų prasibrovė ir su jais sėdi prie vieno pietų stalo, vadinasi, yra iš visų pusių patikrintas ir patikimas.

Bet po truputį politikos ir verslo tūzai pradėjo suvokti, kad žmogaus veikla audringa, tikslai ir rezultatai migloti, o apie jį patį niekas nieko tiksliai nežino... Ir ką jie visi šalia jo apskritai daro? Bet paklausti tiesiai niekas nesiryžo - na kas nori pasirodyti apsikvailinęs? Trumpai tariant, vyrukas buvo neeilinis pramaniūgas.

„Blogiausia santuoka Džordžtaune"

Violos gyvenimas su Albrechtu seniai nustojo būti panašus į pasaką, o gal ir niekada toks nebuvo. Vienintelis dalykas, ką buvo galima drąsiai teigti: Viola vyrą dievino ir atleisdavo jam viską ir visada, ir nuo pažįstamų to neslėpė. O jis nesigėdydamas visada pabrėždavo, kad jų santuoka - iš išskaičiavimo.

Judviejų santykiai tapo sudėtingi ir audringi. Neatskiriama kasdienybės dalimi tapo nuolatinės rietenos, muštynės, indų daužymas ir policijos vizitai. Tvarkos sergėtojai sutuoktinius išskirdavo, bet neilgai trukus viskas vėl kartodavosi. Muštynės tapo vis žiauresnės, o 2011 m. rugpjūtį girtas aferistas Violą nužudė ir dar mėgino vaizduoti, kad priešai kėsinosi į jį, o Viola tiesiog pasipainiojo jų kelyje. Draugams laiškuose jis tvirtino, kad rado žmoną be gyvybės žymių po to, kai ji nukrito nuo laiptų.

Bet po neilgo tyrimo policija nustatė, kad 91 metų Violos Herms Drat mirtis - smurtinė, o jos vyras tapo vieninteliu įtariamuoju. Netrukus Albrechtas Geras Mutas buvo suimtas ir apkaltintas žmogžudyste, bet dėl badavimo akcijų ir kitokių ekscentriškų veiksmų bylos nagrinėjimas užsitęsė.

Jis ne kartą buvo perkeliamas iš kalėjimo į medicinos centrą arba psichiatrijos ligoninę. Vienas iš psichiatrinę ekspertizę atlikusių specialistų parašė tokią išvadą: „Pacientas bando visus apgauti ir suklaidinti, matyti, jis sukčiavo visą gyvenimą". Tik 2014 m. jam buvo paskelbtas nuosprendis - 50 metų kalėti.

2019 m. kino studija „Cross Creek Pictures" į ekranus išleido filmą „Džordžtaunas", kurio scenarijaus pagrindas ir yra Albrechto Gero Muto ir jo žmonos, 91 metų žuvusios nuo mylimo vyro rankos, istorija.