Paloma Pikaso gali būti tik savimi

Paloma - Pablo Pikaso (Pablo Picasso) ir dailininkės bei rašytojos Fransuazos Žilo (Francoise Gilot) dukra, tačiau jos tėvai išsiskyrė, kai mergaitei buvo vos 4 metai. Jų santykius ji prisimena kaip šviesius, kupinus džiaugsmo, natūralumo ir neriboto vaizduotės žaismo, nors tikrovė nebuvo tokia šviesi. Vardą - „balandėlė" - jai padovanojo tėvas kaip begalinės meilės ženklą, juk jam tai buvo svarbiausias simbolis - taikos simbolis.

Klausiama, kuo norėtų tapti užaugusi, mažoji Paloma atsakydavo: „Savimi". Ir tai, regis, tapo jos gyvenimo leitmotyvu. Ne genialaus tėvo dukra, ne Ivo Sen Lorano mūza ir net ne „Tiffany & Co" dizainere, o Paloma Pikaso, vienintele ir nepakartojama.

Paloma niekada neplanavo tapti profesionalia dailininke. Dar daugiau - ji bijojo tokios dalios. Būdama paauglė imdavo į rankas pieštuką tik tam, kad ką nors užsirašytų, baimindamasi, kad ranka pati išvedžios ant popieriaus balandžio sparną arba netaisyklingą profilį. Juk tada visi puls ją lyginti su tėvu, ir aiškiai ne jos naudai! Aliejinius dažus Paloma į rankas paėmė tik kartą - pirmą ir paskutinį. Akvarelė jai patiko labiau, tačiau mėgstamiausia jos medžiaga tapo visai ne popierius ir dažai, o akmenys ir metalai.

Į juvelyrikos meną ją pastūmėjo atsitiktinis susitikimas. Šešiolikametė Paloma susipažino su rašytoja, kuri puošėsi tik vienu papuošalu - paprastute apyranke. Bet, iš visko sprendžiant, jos niekada nenusimaudavo ir apyrankė tiesiog „priaugo" prie moters rankos. Palomą tai sukrėtė. Ji suprato, kad nori kurti tai, kas žmonėms keltų tokią pačią meilę, kurti papuošalus, kurie būtų tarsi kūno dalis. Tada ji ir sumeistravo savo pirmąjį papuošalą...

Studijų metais Paloma kūrė kostiumus ir aksesuarus avangardiniams teatro spektakliams. Ji ieškodavo įdomių detalių sendaikčių turguose, antikvarinių daiktų parduotuvėlėse, visur - ir taip įsijautė į visa tai, kad galop pradėjo profesionaliai kurti juvelyrinių dirbinių dizainą. Ir savo įvaizdį Paloma kūrė ieškodama įdomių daikčiukų netikėčiausiose vietose, juos perdarydavo pagal savo skonį ir kurdavo neįtikėtinus derinius.

Ji buvo laikoma tikra stiliaus ikona. Paloma ribų nepripažino - ji galėjo basa atvykti į prašmatnų vakarėlį, ant nuogo kūno apsivilkti vyrišką švarką, ji pirmoji Paryžiuje pradėjo dieną dažytis lūpas ryškiai raudonai - vien todėl, kad jai nepatiko, kaip jos veidas polaroidinėse nuotraukose tarsi „ išplaukdavo", o fotografuotis Paloma nepaprastai mėgo. Kai vienas iš draugų ją supažindino su Ivu Sen Loranu, pastarasis ja susižavėjo. Palomos ekstravancija įkvėpė jį sukurti naują kolekciją, be to, jie pradėjo bendradarbiauti. Jų draugystė ir bendras darbas tęsėsi iki dizainerio mirties. Kaip ir jos bičiulystė su Karlu Lagerfeldu (Karl Lagerfeld). Dėl jos abu meistrai pamiršo savo nesutarimus, tiesa, tik kartą, kai šoko flamenką per jos vestuves su dramaturgu Rafaeliu Lopesu Sančesu (Rafael Lopez Sanchez). Abu kutiurjė sukūrė jai vestuvinius apdarus, ir Paloma diplomatiškai apsirengė ir vieną, ir kitą - baltą kelnių kostiumą ceremonijai, ryškiai raudoną suknelę - pokyliui.

Aštuntasis dešimtmetis jai buvo tragiškas ir kartu nuostabus. Mirė tėvas, prasidėjo varginantys teismai dėl palikimo, depresija, nuovargis - ir kartu kūrybinių eksperimentų laikas. Paloma Pikaso vaidino filmuose, kartais gana atviruose ir skandalinguose, fotografo Helmuto Niutono (Helmut Newton) darytos jos nuotraukos puošė žurnalų viršelius, ji net planavo aktorės karjerą, bet vis dėlto liko ištikima savo pašaukimui. Ji jau turėjo bendradarbiavimo su Paryžiaus dizaineriais ir kai kuriomis juvelyrikos kompanijomis patirties, atėjo laikas šturmuoti naujas viršūnes. Tiksliau, beveik nepasiekiamą viršūnę - „Tiffany & Co".

Ten Paloma pateko toli gražu ne iš pirmo karto, bet 1980 m. jai pavyko sudaryti sutartį ir gauti svajonių darbą. Iki karjeros „Tiffany" pradžios Paloma dirbo su graikišku prekės ženklu, kuriam kūrė papuošalus tik iš aukso. Patekusi į „Tiffany" dirbtuves, pirma, ką pamatė, buvo stalas, nužertas spalvingais brangiaisiais akmenimis. Paloma pajuto tikrą vaikišką entuziazmą - kiek spalvų, kiek tviskesio. Taip atsirado jos pirmosios „Tiffany" kolekcijos - įvairiaspalviai akmenys paprastuose apsoduose, susiformavo kūrybinis stilius, tapęs atpažįstamu, Palomos Pikaso firminiu stiliumi. Stambūs spalvoti brangieji akmenys - Palomos vizitinė kortelė. Aukso ir sidabro derinys, seniau laikytas neleistinu - vienas mėgstamiausių Palomos Pikaso sprendimų.

Lygiagrečiai Paloma sukūrė ir savo aksesuarų prekės ženklą, sukūrė tris aromatus ir lūpų dažus „L'Oréal". Kad ir kaip kritikai norėtų palyginti Palomos Pikaso kūrybą su tuo, ką darė jos tėvai, rasti akivaizdžių arba paslėptų citatų nelengva. Net savo kolekcijoje „Dove", skirtai garsiojo tėvo kūrybai, Paloma sugebėjo sukurti balandį, neprimenantį jo darbų. Visa, ką ji kuria - biografiška. Pavyzdžiui, vienoje kolekcijoje ji panaudojo raidę X šalia širdučių, linkėjimą iš praeities: kadaise draugė užrašė jai linkėjimą, prie jo pridėdama keletą „iksų" ir paaiškinusi, kad jie reiškia draugiškus bučkius. Savo kūrinius ji skiria ir mylimoms vietoms - Marokui ir Venecijai. Palomos Pikaso papuošalai - stambūs, ryškūs emocingi.

Be kūrybinės veiklos Paloma nemažai pastangų skyrė savo tėvų, ypač mamos, kūrybiniam palikimui išsaugoti.

Iki tol Fransuazos Žilo literatūriniai darbai Europoje buvo mažai žinomi.