Pamišėlis iš Modenos: kaip Encas Feraris pakeitė automobilių pasaulį

Jam buvo 45-eri, ir jis buvo įžymybė": „Alfa-Romeo" bandytojas, daugkartinis automobilių lenktynių nugalėtojas, aistringas variklių mylėtojas. Miestiečiai jį vadino ne kitaip kaip „tas pamišėlis Feraris".

Jis, visus aplinkui kurtindamas, be šalmo, susitaršiusiais plaukais lakstydavo gatvėmis su lenktyniniais automobiliais. O po vakarienės dažnai iki dviejų trijų valandų nakties sėdėdavo restorane, su inžinieriais aptarinėdamas būsimųjų automobilių projektus.

Aistra varikliams

Encas Feraris gimė 1898 m. vasario 18-ąją (taip tvirtino pats, nors gimimo liudijime nurodyta vasario 20-oji). Iš tėvo jis paveldėjo svarbiausią aistrą - varikliams. Dešimties metų berniukas pirmą kartą pateko į lenktynes Bolonijoje. Tą dieną ir gimė Enco meilė sportiniams automobiliams. Bet darbinę karjerą jis 1914 m. pradėjo kaip „La Gazzetta dello Sport" žurnalistas.

1917-iais Encas buvo pašauktas į karą, bet greitai demobilizuotas dėl plaučių ligos. 1920 m. jis įsidarbino „Alfa Romeo" pilotu -automobilių bandytoju. „Alfa" jis dirbo 19 metų ir prekės ženklą išgarsino pergalėmis lenktynėse, o kai panoro išeiti iš darbo, buvo priverstas pasirašyti įsipareigojimą ketverius metus nesieti savo pavardės su lenktyniniais automobiliais.

Tada jis ir prisiekė sukurti automobilį, kuris nušluostytų nosį „Alfa Romeo". Ir tai padarė! „Geriausia mašina - ta, kuri laimi" - mėgo kartoti Encas. Ir 1947 m. kovo 12-ąją asmeniškai kelyje išbandė savo pirmąją geriausiąją - „Ferrari 125 S".

Tai buvo unikalus automobilis su 12 cilindrų varikliu, tapęs daugybės būsimųjų „Ferrari" modelių prototipu. 125 S buvo pagaminti du egzemplioriai ir nuo 1947 iki 1951 m. laimėjo visas svarbiausias lenktynes Europoje, o 1952 ir 1953 m. - pasaulio čempionatus. Bet Encas nenurimo. „Geriausia mašina - ta, kuri bus pagaminta" - išsikėlė sau naują tikslą.

Žirgas nugalėtojas

Kartą per Pirmąjį pasaulinį karą italas lakūnas Frančeskas Baraka (Francesco Baracca), numušęs vokiečių lėktuvą, ant savo lėktuvo šono kaip pergalės simbolį nupiešė priešų miesto - Štutgarto - herbą. Vėliau Frančeskas žuvo mūšyje.

1923 m. gegužės 25-ąją, kai Encas Feraris laimėjo Ravenos lenktynes, prie jo priėjo žuvusio didvyrio motina ir, pasveikinusi su pergale, pilotui pasiūlė kaip emblemą naudoti žirgo atvaizdą - kopiją to, kuris puošė jos sūnaus lėktuvą. Moteris tikino: jeigu lenktynininkas žirgą pasirinks savo automobilių simboliu, jis jam atneš sėkmę.

Pirmosios lenktynės su žirgu ant „Alfa Romeo" automobilio kapoto 1932 m. baigėsi E.Ferario komandos pergale, ir jis nusprendė žirgą paversti savo talismanu. Tiesa, emblema buvo šiek tiek pakeista - žirgas stojo piestu. Fonui Encas pasirinko gimtosios Modenos spalvą.

Apatiniuose logotipo kampuose atsirado inicialai S F - „Scuderia Ferrari" (Ferario arklidės). Ant pirmojo automobilio „Ferrari 125 S", kuris nuriedėjo nuo konvejerio 1947 m., variklio gaubto buvo vaizduojamas šuoliuojantis žirgas.

Gyvenimas dėl pergalės

1960 m. Mauras Forgieris (Mauroi Forghieri) baigė Bolonijos universiteto inžinerijos fakultetą. „Man buvo 25-eri, ir aš svajojau konstruoti aeroplanus Amerikoje, - prisiminė inžinierius. - Bet Encas mane įtikino dirbti su juo. Likau fabrike 27 metus".

1960-1980 metais „Ferrari" fabrike būdavo sukonstruojami du trys modeliai per metus, vienviečiai automobiliai. Važinėti lenktyniniais automobiliais įprastais keliais nebuvo draudžiama, ir tai buvo laikoma tikrų vyrų veikla.

„Feraris norėjo visus išvesti iš proto savo mašinomis, ir jam tai pavykdavo, nes ‚Ferrari" laimėdavo, - juokiasi M.Forgieris, autorius 312 serijos automobilio, laimėjusio keturis pasaulio čempionatus. - Fabrike tvyrojo entuziazmas ir tikėjimas, kad kiekviena mašina - nugalėtoja, pranoksianti ankstesniąją".

Tada visi automobiliai buvo išbandomi lenktynėse: kuo daugiau jų laimėdavo, tuo geriau būdavo perkami. Encas Feraris subūrė 40 geriausių pilotų komandą. Už pergalę jie buvo tikrąja žodžio prasme pasirengę atiduoti gyvybę.

Du klasikiniai būdai mirti

„Kai pilotas žūsta, mažiausia dvi moterys apalpsta", sakydavo Encas, turėdamas omeny sportininko mamą ir žmoną. Jis pats dėl šeimos atsisakė lenktynininko karjeros, bet tikėjo, jog aistra varikliams yra verta, kad dėl jos mirtum: „Mašinos - laisvės pasireiškimas, bet kai jos yra pernelyg daug, yra rizika užsimušti. Be to, egzistuoja du klasikiniai būdai mirti: iš bado ir nuo persivalgymo".

Encas Feraris, sulaukęs 90-ies, mirė Maranele 1988 m. rugpjūčio 14-ąją, apsuptas mylinčios šeimos. Žmogumi legenda Encas tapo dar būdamas gyvas ir toks išliko. Jo automobiliai jau 248 kartus nugalėjo „Formulės 1" lenktynėse, tai yra, daugiau už visų kitų prekės ženklų automobilius. O jo įsteigtoji bendrovė tapo lydere pagal grynąjį pelną, gautą parduodant serijines mašinas.