Pirmasis Džeimsas Bondas: seksualiausio senuko gyvenimas

Tik vienam iš nedaugelio, serui Šonui Koneriui, kuriam šiemet būtų sukakę 95-eri, pavyko dešimtmečius išlikti „ant bangos" ir praktiškai nekeisti savo amplua.

Laivynas ir „Misteris Visata"

Tomas Šonas Koneris gimė Edinburge 1930 m. rugpjūčio 25-ąją. Šonas buvo auklėjamas griežtai katalikiškai, bet jo širdyje visada ruseno maištininko kibirkštėlė. Aukštas ir tvirtas vaikinas padėjo šeimai dirbdamas paprasčiausius darbus: vežiojo pieną, pardavinėjo laikraščius, padėdavo mėsininkui.

O 16-os, suviliotas nuotykių jūroje romantikos, Šonas įstojo į tarnybą Karališkajame laivyne. Tuo metu ant jo kūno atsirado pirmosios tatuiruotės - ne šiaip piešinukai, o ištikimybės šeimai ir gimtajai Škotijai simboliai. Užrašai „Mama ir tėtis" ir „Škotija amžinai" tapo jo asmeniniu kredo, priminimu, kad niekada negalima pamiršti savo šaknų.

Tarnyba laivyne užgrūdino jo charakterį, išmokė drausmės ir komandinės dvasios, tapo tikra gyvenimo mokykla. Bet Šonui nebuvo lemta tapti kariškiu. Dėl opos, kuri persekiojo nemažai jo giminės vyrų, Š.Koneris buvo priverstas palikti laivyną.

Grįžęs jis išmėgino save įvairiuose darbuose: būsimajai superžvaigždei teko padirbėti kelių darbininku, statybininku, durininku, vairuoti sunkvežimį, dirbti gelbėtoju baseinuose ir pozuoti dailininkams, net poliruoti karstus. Nuo 18-os Š.Koneris žavėjosi kultūrizmu, o 1951 m. pradėjo dirbti su patyrusiu instruktoriumi. Jo siekis ištobulinti kūną buvo toks stiprus, kad jis net dalyvavo 1953 m. konkurse „Misteris Visata".

Pažįstamas kartą paragino nueiti į miuziklo atranką. Nei dainuoti, nei šokti Š.Koneris nemokėjo, tačiau nutarė veikti įžūliai ir priskyrė sau visokiausių artistui tinkamų savybių: raumenys, plastika, gebėjimas partnerę išmesti kone iki lubų įspūdį padarė.

Šonas buvo priimtas į trupę ir pradėjo neblogai uždirbti. Aktorystė, iš pradžių buvusi tik dar viena laikino uždarbio galimybė, netrukus jį visiškai įtraukė. Menkai išsimokslinęs vaikinas, nesuprantantis teatro bohemos pokalbių, nusipirko žodyną, pradėjo tobulinti kalbą, užsirašė į biblioteką ir perskaitė L.Tolstojų, K.Stanislavskį, H.Ibseną.

Karjeros pradžia

Š.Koneris aistringai mėgo futbolą ir net žaidė Škotijos klube „Bonnyrigg Rose" . Jo talentas neliko nepastebėtas, ir garsus futbolo specialistas Metas Basbis (Matt Busby) pasiūlė jam viliojančią sutartį.

Šonas susidūrė su sunkiu pasirinkimu - tęsti sportininko karjerą arba viskuo surizikuoti ir išmėginti jėgas kaip aktorius. Jis pasirinko antrąjį variantą ir šis sprendimas pakeitė jo biografiją.

Baigus rodyti miuziklą, jaunas aktorius liko be lėšų. Kaip prisiminė draugai, jis sutikdavo dirbti aukle už 10 šilingų per dieną. Į kiną jo niekas nekvietė dėl didelio ūgio (190 cm), o į teatrą - dėl prastos dikcijos. Išsigelbėjimu tapo reti statistų vaidmenys nereikšminguose filmuose ir serialuose. Tada niekas ir įsivaizduoti negalėjo, kad vaikinas taps viena didžiausių pasaulio kino žvaigždžių.

Sėkmės Šonas siekė lėtai ir kankinamai - vaidino teatre, gavo keletą epizodinių vaidmenų kine ir serialuose. Netrukus Š.Koneris pasisamdė agentą, kuris padėjo jam gauti vaidmenį filme „Kelio atgal nėra" (1957) ir dar keliuose kino projektuose. Galop jo agentui pradėjo skambinti prodiuseriai, aktoriumi susidomėjo kino studija „20th Century Fox", o jis jau tada demonstravo užsispyrimą, tapusį jo vizitine kortele: jeigu vaidmuo nepatikdavo, jis jo atsisakydavo, net kai neužtekdavo pinigų motociklo benzinui. O paskui pasirodė „Bondas"...

Kultinis vaidmuo

Pirmasis reikšmingas Šono darbas kine - filmas „Kitas laikas, kita vieta" (1958), kur jis susidūrė ne tik su profesiniais iššūkiais, bet ir su realiu pavojumi. Sužinojęs apie Š.Konerio romaną su aktore Lana Terner (Lana Turner) įsiutęs gangsteris Dž. Stompanatas (J.Stompanato) įsiveržė į filmavimo aikštelę.

Bet Šonas nesutriko ir per kelias sekundes gangsterį nuginklavo, tapdamas didvyriu ne tik ekrane, bet ir tikrajame gyvenime. Vėliau Š.Koneris pasakojo, kad jam teko kurį laiką slapstytis, nes jam grasino Dž.Stompanato žmonės.

Tikrasis populiarumas Šoną užgriuvo po Džeimso Bondo vaidmens: Š.Koneris kultinį agentą 007 vaidino penkiuose filmuose, pasirodžiusiuose nuo 1962 iki 1967 metų. Po pirmojo filmo „Daktaras Ne" Š.Koneris ne tik „atsibudo garsus", bet ir visiems laikams galėjo pamiršti finansinius rūpesčius.

Su kiekvienu filmu jo honorarai augo, tačiau Šonas pradėjo jaustis vaidmens įkaitu. Po penktojo filmo apie Bondą („Gyvenk du kartus") jis nusprendė padaryti pertrauką. Filmuotis šeštajame filme atsisakė, bet prodiuseriams vargais negalais pavyko jį įkalbėti dalyvauti septintojoje serijoje „Deimantai amžiams", sumokėję negirdėtą tais laikais honorarą - milijoną dolerių.

Su karjeros pokyčiais keitėsi ir asmeninis Šono gyvenimas. 1973 m. jis išsiskyrė su pirmąja žmona, australe aktore Dajana Silento (Diane Cilento), su kuria susilaukė sūnaus Džeisono (jis vėliau taip pat tapo aktorium), o 1975 m. pakartotinai susituokė ir su antrąja žmona, prancūze dailininke Mišelin Rokbriun (Micheline Roquebrune) gyveno iki mirties.

53-erių Bondas

Per pertraukas tarp dalyvavimo bondianoje aktorius nusifilmavo A.Hičkoko psichologiniame trileryje „Marni" (1964) bei vieno populiariausių A.Kristi detektyvų „Žmogžudystė Rytų eksprese" ekranizacijoje (1974).

1983 m. didysis aktorius paskutinį kartą ekranuose pasirodė Bondo vaidmenyje filme „Niekada nesakyk niekada". Nors jam buvo jau 53-eji, Š.Koneris gebėjo padaryti įspūdį publikai ir įsiminė žiūrovams kaip nepakartojamas Bondas.

Džeimsą Bondą, kurį vaidino Šonas, Amerikos kino meno institutas išrinko trečiuoju įspūdingiausiu herojumi kino istorijoje. Bet Š.Koneris buvo daugiau negu vien tik Bondas. 1988 m. jis suvaidino filme „Neliečiamieji", o po metų atliko Indianos Džonso tėvo vaidmenį filme „Indiana Džonsas ir paskutinis kryžiaus žygis". O „Neliečiamieji" Šonui atnešė „Oskarą". Įteikiant apdovanojimą jis ištarė: „Aš esu Koneris. Šonas Koneris".

Būdamas superžvaigždė, Š.Koneris vaidmenis rinkdavosi pagal finansiškai neperspektyvų kriterijų „patinka - nepatinka". Jis nesiveržė į brangius projektus ir dirbo už kuklius (palyginti su bondiana) honorarus. Po truputį jis išsilaisvino iš Bondo įvaizdžio ir įsitvirtino „kieto džentelmeno su škotišku akcentu" amplua.

Paskutiniuoju Šono Konerio darbu kine tapo filmas „Nepaprastų džentelmenų lyga" (2003), kuriame jis vėl pademonstravo nepakartojamą charizmą. Ir nors šis filmas sulaukė įvairių atsiliepimų, daugeliui žiūrovų Š.Koneris liko didžiausiu visų laikų herojumi.

2006 m. gavęs Amerikos kino meno instituto apdovanojimą už gyvenimo kūrybą, jis oficialiai paskelbė apie aktoriaus karjeros pabaigą. Tačiau kurti Š.Koneris nenustojo. 2008 m. rugpjūtį pasaulį išvydo aktoriaus knyga „Being A Scot" .Joje jis rašė apie Škotiją, jos kultūrą, istoriją, apie savo šeimą ir save.

2012 m. Š.Koneris įgarsino projekto „Seras Bilis" personažą ir suvisam paliko pramogų industriją. Legendinis aktorius mirė 2020 m. spalio 31-ąją. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Š.Koneris sirgo demencija.

Jis mirė miegodamas savo namuose Bahamose, jo palaikai buvo kremuoti, o pelenai išbarstyti Škotijoje.

Š.Koneris paliko pasaulį, bet ne žiūrovų širdis. Jo žvilgsnis, balsas ir sukurti vaidmenys liko kelių kartų žiūrovų širdyse.

Nesuvaidinti vaidmenys

Kaip žinoma, Šonas Koneris atsisakė kai kurių vaidmenų garsiuose ir net kultiniuose filmuose. Garsiausias jo „išbrokuotas" vaidmuo - Gendalfas „Žiedų valdove". Režisierius labai norėjo, kad jį vaidintų Š.Koneris ir aktoriui buvo siūloma už jį net 30 mln. dolerių plius 15 proc. nuo įplaukų (jeigu būtų sutikęs, būtų uždirbęs apie pusę milijardo).

Tačiau Š.Koneris, perskaitęs scenarijų, ničnieko nesuprato, be to, jo visai neviliojo perspektyva dvejiems metams išvykti filmuotis į N.Zelandiją.

Taip pat Š.Koneris atsisakė Architekto vaidmens filme „Matrica". Šonas perskaitė scenarijų, vėl nieko nesuprato ir sakė: „Man reikėjo apsirengti gražų kostiumą, gražiai susišukuoti ir atsisėsti ant kėdės, kad pasakyčiau nesibaigiantį monologą, pilną beprasmiškų techninio pobūdžio plepalų". Taip pat su juo buvo deramasi dėl Džono Hamondo vaidmens „Juros periodo parke".

Aktorius sutiko jį vaidinti, bet prodiuseriai nesugebėjo su juo susitarti dėl honoraro, ir šis vaidmuo galiausiai atiteko R.Atenborou (R.Attenborough).

Įdomu:

*1956 m. Š.Konerio honorarai siekė 100 svarų už vaidmenį. Už filmą „Spąstai" (1999) jis gavo 20 mln. dolerių.

*1969 m. Š.Koneris atvyko į SSRS filmuotis kino juostoje „Raudonoji palapinė". Oro uoste jis susitiko su V.Vysockiu. Tarybiniai piliečiai aktyviai prašė bardo autografų, o į Šoną nekreipė dėmesio, tuo jį labai įskaudindami.

*Filmuojant „Niekada nesakyk niekada" jaunas imtynių instruktorius Stivenas Sigalas sulaužė Šonui Koneriui riešą.

*2000 m. liepos 5-ąją karalienė Elžbieta II Š.Koneriui suteikė riterio titulą. Po 3 metų riteriu tapo kitas Bondas - Rodžeris Muras (Roger Moore).

*2003 m. Šonas pareiškė negrįšiantis į Škotiją, kol ji taps laisva. Nuo tada gyveno Ispanijoje ir Bahamose.

*1987 m. žurnalas „People" Š.Konerį išrinko „seksualiausiu iš dabar gyvenančių žmonių". Seras Šonas, kuriam buvo jau beveik 60, į tokį titulą reagavo skeptiškai, pareikšdamas, kad niekada nėra girdėjęs apie seksualius negyvėlius.