Tikroji šokančios šnipės Matos Hari istorija

Gražaus gyvenimo beieškant

Garsioji šokėja ir šnipė Mata Hari išties daug ką prasimanė apie savo gyvenimą. Pradėti reikėtų nuo to, kad žavioji nimfa iš tiesų vadinosi Margareta Gertrūda Zelė (Margaretha Geertruida Zelle). Gimė ji Nyderlanduose, Leuvardene. Jos tėvas buvo skrybėlių meistras. 17-metė Margareta persikėlė į Hagą pas savo dėdę, bet gyvenimas su giminaičiu nesiklostė. Jis reikalavo, kad mergina jo klausytų, o ji... Ji svajojo apie gražų gyvenimą, kuriame nebūtų vietos nuobodžioms taisyklėms. Gražaus gyvenimo šaltiniu gražiai merginai tapo, aišku, vyrai.

Pradėjo ji nuo to, kad nusipirko ir išstudijavo laikraštį su pažinčių skelbimais. Iš viso vienišų vyrų sąrašo Margareta išsirinko karininką Rudolfą Maklidą (Rudolf MacLeod), škotų kilmės olandą, kuris nuotakai tiko būti tėvu. Margaretai dar nebuvo 19 metų, kai ji ištekėjo už dvigubai vyresnio R.Maklido.

Jie persikėlė į Javos salą (dab. Indonezija) ir susilaukė dviejų vaikų - sūnaus Normano Džono ir dukters Žanos Luizos. Santuoka abu labai nuvylė. Rudolfas buvo alkoholikas. Be to, ant žmonos jis išliedavo visą susierzinimą ir nepasitenkinimą gyvenimu, ją kaltino dėl to, kad jam nesiseka karjera. Taip pat jis atvirai išlaikė meilužes. Nusivylusi Margareta laikinai jį paliko ir persikraustė pas kitą olandų karininką.

Ji bandė užsimiršti intensyviai domėdamasi indoneziečių tradicijomis, šoko vietos šokių grupėje. 1897 m. ji pirmą kartą, rašydama laišką giminaičiams Olandijoje, paminėjo savo sceninį slapyvardį - Mata Hari, kuris malajų kalba reiškia „dienos akis", t.y. saulė.

Atkakliai įkalbinėjama Margareta grįžo pas Rudolfą, nors jo agresyvus elgesys ir nesikeitė. Jų sūnus Normanas mirė 1899 m. - tikriausiai nuo sifilio, kuriuo užsikrėtė nuo tėvų, komplikacijų, nors šeima tvirtino, kad jį nunuodijo tarnaitė. Pora išsiskyrė 1903 m., grįžusi į Olandiją. Rudolfas atėmė iš žmonos teisę auklėti dukterį. Atsidūrusi skurde, Margareta Zelė išvyko užsidirbti pinigų į Paryžių. Vėliau ji pasakys: „Pasirinkau Paryžių tikriausiai todėl, kad visas žmonas, pabėgusias nuo savo vyrų, traukia būtent į šį miestą."

Prabangos ir meilės jūra

Iš pradžių miestas romantiškąją Margaretą sutiko nedraugiškai. Pinigų ji neturėjo, teko visaip save riboti. Ji bandė tapti pozuotoja, bet ją greitai į šalį nustūmė konkurentės. Kurį laiką ji pasirodydavo kaip jojikė cirke, bet suprato, kad iš to irgi nepraturtės. Margareta prisiminė, kaip dar būdama ištekėjusi ponia matė rytietiškus šokius ir kokį publikos susižavėjimą jie kėlė.

Ji, nebūdama profesionali šokėja, susikūrė šokį ir 1905 m. pirmą kartą stojo prieš publiką. Egzotiški gražios nepažįstamosios judesiai patiko visiems susirinkusiems, vyriškoji publikos dalis labiausiai įsidėmėjo šokio finalą, kai mergina vienu rankos judesiu nusimetė scenos drabužį.

Ji sumaniai naudojosi savo patrauklumu, kuris su gana laisvu elgesiu pavertė ją sensacija šokių scenoje. Kartais Matos Hari pasirodymai daugiau panėšėdavo į striptizą. Žinoma, Margareta iškart įgijo daugybę turtingų gerbėjų.

Margareta savo įvaizdžiui dar pridėjo paslaptingumo. Ji visur ėmė pasakoti, kaip mama, 14-metė indė, mirė ją gimdydama, kaip ji pati gyveno budistų šventyklose, kur ir buvo apmokyta neįprastų ir egzotiškų šokių. Vėliau ji pati apie save sakė: „Aš niekada nemokėjau šokti, bet žmonėms patiko mano spektakliai, greičiausiai daugiausia todėl, kad aš būdavau apsinuoginusi." Apsinuoginusi žvaigždė buvo kviečiama į geriausius Europos teatrus. Jai plojo Prancūzija, Ispanija, Italija, Vokietija. Vieną turtingą meilužį keitė kitas. Mata Hari maudėsi prabangoje ir meilėje.

Dviguba agentė

Vyrų atžvilgiu ji ne visada būdavo išranki. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Margareta susidėjo su vokiečių policijos pareigūnu. Kai kas mano, kad būtent tada vokiečiai „atkreipė dėmesį" į dailutę šokėją ir nutarė išnaudoti ją kaip šnipę. 1914 metų vasarą keliaudama Margareta visiškai atsitiktinai susipažino su turtingu bankininku, ir šis labai greitai tapo jos meilužiu bei rėmėju. Jis moterį supažindino su įtakingais vokiečių ponais, kurie Matai Hari buvo labai geri ir dosnūs. Po metų Hagoje ją užverbavo vokiečių žvalgyba. Margareta gavo slapyvardį H-21.

Ar ji buvo naudinga vokiečių žvalgybai? Istorikų nuomonės išsiskiria. Kai kas mano, kad Mata Hari visiškai nesidomėjo žvalgybos laimėjimais ir tik imitavo šnipinėjimą, kad gautų iš vokiečių vadovybės neblogą atlygį. Oponentai yra įsitikinę, kad H-21 ne kartą perdavė naudingos informacijos apie Antantės šalių karinius planus. Vokiečių žvalgybai ji dirbo iki 1916 m. pradžios.

Bet sausį radiogramą su slaptais duomenimis, kuriuose buvo minimas Matos Hari vardas, perėmė britų specialiosios tarnybos. Lojalūs prancūzai, vertinę moterų grožį, neskubėjo bausti išdavikės. Priešingai, jie pasiūlė Margaretai šnipinėti jiems. Ji su džiaugsmu sutiko, bet tik... už milijoną frankų. „Aš dirbsiu jums, bet tik todėl, kad noriu ištekėti už vyro, kurį myliu, ir noriu tapti turtinga moterimi." Ji išties pamilo.

Jos išrinktuoju tapo rusas kapitonas Vadimas Maslovas. Likimo ironija, kad Matos Hari mylimasis nesiejo ilgalaikių ateities planų su moterimi, apie kurią svajojo pusė Paryžiaus vyrų. Vėliau jis pasakys, kad su Mata Hari buvo užmezgęs tik trumpą romaną. Stengdamasi pelnyti savąjį „aukso puodą", Mata Hari tapo dviguba agente. Prancūzams ji pardavinėjo informaciją apie vokiečius, vokiečiams - apie prancūzus. Žinoma, taip ilgai tęstis negalėjo.

Drąsiai pasitiko mirtį

Mata Hari buvo suimta 1917 m. vasario 13-ąją viešbutyje „Elysee-Palace". Pasakojama, kad policiją ji sutiko visiškai nuoga. Ji neigė viską, išskyrus romanus su aukšto rango Vokietijos ir Prancūzijos veikėjais. „Aš niekada nešnipinėjau Prancūzijos", - tikino ji tardytoją. Teisme moteris sulaukė užuojautos, jos buvę meilužiai teismui siuntė prašymus jos pasigailėti, o ją įsimylėjęs advokatas net klūpojo prieš teisėją.

Tačiau įprotis kurti legendas apie savo praeitį tardomai Matai Hari iškrėtė piktą pokštą. Ji nuolatos painiojosi duodama parodymus. Galop paaiškėjo, kad nevykėlė šnipė išties gaudavo pinigų iš Vokietijos specialiųjų tarnybų, tiesa, rinkti informacijos ji visai nesirengė. Bet tai jos neišgelbėjo. 1917 m. liepos 25-ąją M.G.Zelė buvo pripažinta kalta šnipinėjimu ir nuteista mirties bausme.

1917 m. spalio 15-ąją Mata Hari buvo nuvežta į Venseno kareivines. Ten jau viskas buvo paruošta egzekucijai. Kai keletas kareivių sustojo į eilę ir pakėlė šautuvus, Mata Hari - Margareta Gertrūda Zelė nepalūžo. Atsisakiusi raiščio ji drąsiai žiūrėjo kareiviams į akis.