Tragiška Voleso Hartlio istorija

Ant paties postamento reljefinėmis metalinėmis raidėmis išgraviruotas užrašas, įamžinantis muzikanto Voleso Hartlio (Wallace Hartley), gimusio Kolno mieste ir 1912 m. žuvusio „Titanike", atminimą.

Jo gyvenimo ir didvyriškos mirties istorija verta atskiro pasakojimo.

V.Hartlis gimė 1878 m. Lankašyro grafystės Kolno miestelyje. Jis buvo antrasis Albiono ir Elizabetos Hartlių vaikas. Kelios jo protėvių kartos dirbo tekstilės pramonėje, kuri XIX a. Lankašyro gyventojams buvo vienas svarbiausių uždarbio šaltinių.

Voleso tėvas buvo miesto malūno valdytojas ir Kolno metodistų koplyčios sekmadieninės mokyklos prižiūrėtojas. Būtent čia Volesas pirmą kartą susipažino su muzika ir netrukus prisijungė prie koplyčios choro, o vėliau išmoko griežti smuiku.

Volesas ketino savo gyvenimą susieti su muzika, bet tėvams tai neatrodė rimta veikla. Tuo metu, kai vaikinui reikėjo apsispręsti dėl būsimos profesijos, Voleso tėvas pradėjo dirbti vietos draudimo bendrovėje ir išsireikalavo, kad sūnus taptų banko klerku.

Tačiau netrukus Hartlių šeimai teko kraustytis į Hadersfildą Vakarų Jorkšyre, ir ten Volesas grįžo prie muzikos - įsidarbino miesto filharmojnijos orkestre.

Laikui bėgant Volesui pavyko įtikinti tėvus, kad muzika - jo pašaukimas ir būsimoji karjera, ir kad jam reikia vystyti muzikinį talentą. Palikęs tėvų namus Volesas persikėlė į Bridlingtoną, kur 6 metus griežė municipaliniame orkestre.

1909 m. Volesas gavo kvietimą iš britų transatlantinių ir kruizinių maršrutų kompanijos „Cunard Line" dirbti muzikantu, grojančiu vandenyno lainerių keleiviams. Volesas Hartlis tarnavo tokiuose garsiuose kruiziniuose laivuose kaip „RMS Lucania", ‚RMS Lusitania" ir „RMS Mauretania".

Po trejų metų Volesui buvo pasiūlyta dirbti „White Star" laivuose. Tuo metu kompanija kaip tik statė didžiausius ir prabangiausius to meto „Olympic" klasės laivus.

Volesas priėmė pasiūlymą ir buvo paskirtas „White Star" laivo „Titanikas" koncertmeisteriu. Tai įvyko likus dienai iki laivo nuleidimo į vandenį - jis turėjo išvykti į savo pirmąjį kruizą.

Išvykdamas į kelionę Volesas abejojo, ar verta tai daryti būtent dabar, nes jis neseniai buvo pasipiršęs mylimajai Marijai Robinson ir ruošėsi vestuvėms, bet paskui nusprendė, kad tai kaip tik yra gera galimybė užsidirbti ir įgyti naujų pažinčių, praversiančių jo ateities veiklai, ir jos jis neturi praleisti.

1912 m. balandžio 10 d. „Titanikas" turėjo palikti Sauthemptono uostą. Volesas atsisveikino su sužadėtine, su muzikantų grupe sėdo į laivą. Paskui jo orkestras įsitaisė denyje ir grojo linksmą muziką, kol tūkstančiai žioplių sveikino išvykstantį laivą.

Trečiosios kelionės dienos vėlų vakarą įvyko tragedija, nusinešusi daugybę gyvybių - „Titanikas" susidūrė su ledkalniu. Po susidūrimo, kai kilo sąmyšis ir panika, aštuonių muzikantų orkestras, vadovaujamas Voleso Hartlio, susibūrė pirmosios klasės laukiamojoje salėje ir pradėjo groti, kad nuramintų keleivius.

Vėliau jie persikėlė į gelbėjimo valčių denio priekį ir toliau grojo, net po to, kai visiems tapo aišku: laivas skęsta ir pagalbos nėra iš kur laukti. Pasirodė, kad laive buvo daug mažiau gelbėjimosi valčių negu privalėjo būti, o artimiausi laivai vandenyne buvo gana toli ir negalėjo greitai atskubėti į pagalbą skęstančiam „Titanikui".

Voleso Hartlio orkestras grojo iki paskutinės minutės. Informacija apie tai, kokią muziką grupė atliko paskutinėmis gyvenimo valandomis, skiriasi. Kai kurie išsigelbėję keleiviai teigė, kad tai buvo religinis himnas „Our God, Our Help in Ages Past", o kiti tvirtino, kad paskutinis Voleso atliekamas kūrinys buvo giesmė „Nearer, My God, to Thee".

Vienas iš išgyvenusiųjų, pulkininkas Arčibaldas Greisis (Archibald Gracie), sakė, kad orkestras griežė „linksmą" muziką, bandydamas keleiviams įkvėpti vilties, bet jis neprisiminė nė vieno konkretaus kūrinio.

A.Greisio manymu, jeigu jie būtų groję „Dieve, arčiau Tavęs", tai būtų buvęs netaktiškas įspėjimas apie greitą žūtį, dar labiau padidinęs paniką.

Visi aštuoni muzikantai žuvo, ir tik trijų kūnai buvo rasti praėjus kelioms savaitėms po tragedijos. Tarp rastųjų buvo ir Voleso Hartlio kūnas. Jam tuo metu buvo vos 33 metai.

Voleso tėvas pasitiko laivą, atgabenusį sūnaus kūną į Angliją, ir nuvežė jį į gimtąjį Kolno miestą, kur 1912 m. gegužės 18-ąją įvyko laidotuvės. Jose dalyvavo per 1000 žmonių ir dar keli tūkstančiai išsirikiavo palei gedulingos procesijos maršrutą, kad atiduotų pagarbą didvyriui muzikantui.

Kaip rašė vienas laikraštis, „vaidmuo, kuris teko V.Hartlio orkestrui „Titanike" paskutinėmis siaubingomis akimirkomis, bus vienas kilniausių didvyriškumo jūroje pavyzdžių".

Vėliau sužinota, kad prie rasto V.Hartlio kūno buvo pririštas futliaras su smuiku - jo sužadėtinės dovana, bet gabenant palaikus smuikas dingo.

Marija Robinson rašė laiškus valdžios atstovams, prašydama rasti ir jai grąžinti smuiką. Jos norą pavyko išpildyti - muzikanto smuikas stebuklingai grįžo jo sužadėtinei.

Jis nebuvo brangus ar kitaip vertingas smuikas, tiesiog serijinės gamybos vokiškas instrumentas, bet Marijos požiūriu - neįkainojamas.

Jai mirus, smuikas iš pradžių atiteko jos seseriai Margaretai, paskui perėjo į Gelbėjimo armijos muzikos mokytojos rankas, o ji savo ruožtu atidavė jį vienam iš mokinių.

Paskui smuiko pėdsakai dingo, bet beveik po 100 metų jis buvo atsitiktinai rastas vieno namo Londone palėpėje.

2013 m. Voleso Hartlio smuikas buvo perduotas aukcionui ir parduotas už daugiau kaip milijoną dolerių.

Jį nupirko pirkėjas, panoręs likti nežinomas.