Visi mirė, likau aš vienas

Nukritusi iš dangaus

Kai kelių kilometrų aukštyje įvyksta katastrofa, ypač lėktuvo sprogimas, paprastai daroma prielaida, kad gyvųjų neliko. Deja, dažniausiai ji būna teisinga. Bet būna išimčių.

Vienas garsiausių tokių pavyzdžių - Jugoslavijos skrydžių bendrovės JAT Airways palydovė Vesna Vulovič, 1972 m. sausio 26-ąją tapusi išgyvenimo po kritimo iš didelio aukščio be parašiuto pasaulio rekordininke. O aukštis buvo įspūdingas - 10 160 m.

O buvo taip: tądien nedidelis oro laineris McDonnell Douglas DC-9-32 reisu 367 išskrido iš Stokholmo į Belgradą su nusileidimais Kopenhagoje ir Zagrebe. 15:15 val. jis antrąjį kartą per reisą pakilo iš Danijos sostinės ir po 46 minučių virš Čekoslovakijos Srbska Kamenicės vietovės po sprogimo bagažo skyriuje ore subyrėjo. Niekas iš 28 juo skridusių žmonių neišgyveno, išskyrus 22 metų Vesną Vulovič, kuri dėl vežimėlio su maistu įstrigo vidurinėje fiuzeliažo dalyje.

Kartu su lėktuvo nuolaužomis ji nukrito iš 10 km aukščio į apsnigtą spygliuočių mišką netoli Čekoslovakijos ir VDR sienos. Ten ją dejuojančią aptiko vietos gyventojas, buvęs karo medikas. Jo medicininė patirtis ir buvo viena iš priežasčių, kodėl Vesna liko gyva.

Specialistų vertinimais, išsigelbėti jai padėjo ir vežimėlis su maistu - jeigu ne jis, sprogimo sukelta banga, pražudžiusi visus kitus, merginą tikriausiai būtų išsviedusi į orą. Gana svarbus išsigelbėjimo veiksnys buvo ir jos nuolat žemas kraujospūdis: iškart po sprogimo ji prarado sąmonę, o tai išgelbėjo jos širdį ir kraujagysles (o medicinos komisiją įsidarbindama ji apgavo).

Netrukus V.Vulovič paniro į komą ir neatsigavo daug dienų. Krentant jai lūžo abi kojos, trys stuburo slanksteliai, šonkauliai, ji patyrė kaukolės ir galvos smegenų traumą ir ilgokai buvo paralyžiuota žemiau juosmens.

Vis dėlto laikui bėgant ji grįžo į normalų gyvenimą, nors iki gyvenimo pabaigos kamavosi dėl iškrypusio stuburo ir šlubavo. O štai baimė skristi, kad ir kaip būtų keista, jos nekamavo: pasak jos, ji neprisiminė nieko nuo išskridimo iš Kopenhagos iki tol, kol atsipeikėjo ligoninėje ir pamatė tėvus.

V.Vulovič mirė 2016 m., būdama 66-erių. Beje, 10-me deš. ir pirmajame XXI a. dešimtmetyje ji pagarsėjo kaip politinė veikėja, opozicijos S.Miloševičiaus režimui dalyvė.

Kova su kariniu povandeniniu laivu, rykliu ir audra

Ar gali žmogus, netikėtai atsidūręs vienas vidury vandenyno, likti gyvas ir net pasiekti krantą? Tai pavyksta nedaugeliui, ypač neturint laivo su specialia įranga, o tik gelbėjimosi valtį arba plaustą. Vis dėlto stebuklingo išsigelbėjimo istorijų, panašių į vaizduojamas literatūroje ir kine, tikrovėje yra buvusių. Viena žinomiausių - kinų jūreivio Pan Lianio (angl. Poon Lim) atvejis.

1942 m. jam buvo 24 metai, jis tarnavo britų prekybiniame laive SS Benlomond. Lapkričio antrojoje pusėje jis išplaukė iš Keiptauno į Paramaribą (Surinamas) ir Niujorką.

Bet pasiekti Paramaribo laivui nepavyko: 1942 m. lapkričio 24-ąją jį atakavo vokiečių povandeninis laivas U-172. Dvi torpedos pataikė į laivą, kai jis buvo maždaug už 1200 km nuo Brazilijos Beleno uosto ir Amazonės žiočių ir už 400 km nuo artimiausios sausumos.

Pan Lianis greitai susiorientavo ir, užsidėjęs gelbėjimosi liemenę, iššoko už borto prieš susprogstant laivo katilams. SS Benlomond nuskrendo maždaug per dvi minutes. Pan Lianis vandenyje praleido apie 2 valandas, kol rado tuščią gelbėjimosi plaustą iš laivo - jam ant jo vienatvėje teko praleisti 133 dienas.

Ant plausto vyras rado atsargų: 40 l gėlo vandens, sausainių, šokolado, signalinių raketų, dūminių užtaisų ir elektrinį žibintuvėlį. Iš pradžių Pan Lianis galvojo maitintis šokoladu ir sausainiais ir gerti vandenį, bet vėliau įsitikino, kad neapsieis nežvejodamas ir nerinkdamas lietaus vandens.

Per tas 133 dienas nutiko daug: jis gaudė žuvį su kabliukais iš vinies ir vielos, ištrauktos iš žibintuvėlio, audra sunaikino vandens ir maisto atsargas, jam teko badauti, jis pagavo paukštį, nutūpusį ant jo plausto, su to paukščio likučiais sužvejojo ryklį, kurio kraujas jam atstojo vandenį, nes vis nelijo, taip pat sutiko kelis laivus, nors nė vienas iš jų nesusidomėjo plaustu. Pagaliau Pan Lianis pastebėjo, kad vandens spalva pasikeitė, ir padarė išvadą, kad srovė nunešė jį link kranto ir upės žiočių. Ir išties, po trijų dienų jį rado brazilų žvejai.

Pan Lianio buvimo vienam atviroje jūroje ant plausto rekordas nepranoktas iki šiol, nors išgyventi jūroje kitokiomis sąlygomis žmonėms vėliau yra tekę ir ilgiau. Pan Lianis buvo apdovanotas Britų imperijos medaliu ir po karo emigravo į JAV, kur 1991 m. mirė būdamas 72 metų.

Kaip atsilaikyti prieš vulkaną

Audra jūroje - įspūdingas ir pavojingas reiškinys, bet vis dėlto ji niekaip neprilygsta ugnikalnio išsiveržimui, ir tai yra gerai žinoma nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.

Jeigu atsidūrėte netoli išsiveržiančio vulkano ir negalite kuo greičiau ir kuo toliau pasišalinti, ruoškitės žemės drebėjimui, tonoms pelenų, purvo nuošliaužoms, įkaitusios lavos srautams, viską naikinantiems savo kelyje, nuodingų dujų išsiveržimui ir pagaliau piroklastiniams srautams iš pelenų, dujų ir uolienų nuolaužų, įkaitusių iki šimtų laipsnių, ir nuo ugnikalnio šlaitų judančių iki 1000 km/val. greičiu.

1902 m. pavasarį Mon Pelė ugnikalnio Martinikos saloje Karibų jūroje ir didžiausio salos miesto Sen Pjero apylinkių gyventojai artimai susipažino su didele dalimi minėtųjų reiškinių, tačiau papasakoti apie savo įspūdžius tiesiog nebespėjo.

Gegužės 8-osios rytą milžiniškos jėgos sprogimas pažadino Sen Pjero gyventojus ir aplinkinių kaimų gyventojus. Iš ugnikalnio žiočių pakilo pilkas debesis, raižomas žaibų, paskui dar vienas, ir didžiuliu greičiu ėmė artėti prie miesto. Susidarė piroklastinis srautas, po dviejų minučių užgriuvęs miestą. Kas neužduso ir nesudegė iškart, žuvo šiek tiek vėliau - arba po griuvėsiais, arba gaisruose (ypač entuziastingai liepsnojo sandėliai su romo statinėmis).

Atrodė, kad žuvo visi, kas buvo mieste, apie 30 tūkst. žmonių. Iš keliolikos laivų, stovėjusių uoste, tik vienas, kad ir nukentėjęs, spėjo saugiu atstumu atsitraukti nuo kranto. Kaip nustebo po 4 dienų tvarkiusieji rūkstančias „Karibų Paryžiaus" liekanas, kai praėjus 4 dienoms po katastrofos išgirdo tarsi iš po žemės sklindančius šauksmus.

Pusrūsyje esančioje vienutėje po miesto kalėjimo griuvėsiais buvo rastas vienas iš dviejų per katastrofą išgyvenusių žmonių - 27 metų juodaodis darbininkas Liudžeris Silbarisas (Ludger Sylbaris). Antrasis - vietos batsiuvys, gyvenęs miesto pakraštyje: jis smarkiai apdegė, bet išsigydęs žaizdas gyveno dar 34 metus.

Bet L.Silbarisas pasaulyje išgarsėjo daug labiau vien dėl to, kad atsidūrė ugnies audros epicentre. Jis Amerikoje ir Europoje buvo žinomas kaip „žmogus, išgyvenęs pasaulio pabaigą".

Kaip nutiko, kad Liudžerio neįveikė net vulkanas? Tai retas atvejis, kai smerktinas elgesys gelbsti gyvybę: išsiveržimo išvakarėse L.Silbarisas pasigėrė ir sukėlė muštynes užeigoje ar gatvėje ir už tai buvo įmestas į kamerą be langų: durų plyšys - vienintelis ventiliacijos šaltinis - buvo nukreiptas į priešingą pusę nuo vulkano.

Ši nejauki vieta galėjo tapti mušeikos kapu, bet tapo išsigelbėjimo vieta: kai piroklastinis srautas užgriuvo miestą. L.Silbarisas spėjo nusirengti, nusišlapinti ant drabužių ir jais užkamšyti durų plyšį, pro kurį ėmė veržtis nuodingos dujos. Įkaitęs debesis virš kalėjimo praplaukė per kelias minutes, ir tai išgelbėjo areštuotąjį, nors jis ir smarkiai apdegė.

Išsigydęs traumas L.Silbarisas išvyko į JAV ir ten pasirodydavo keliaujančiame cirke." Žmogus, išgyvenęs pasaulio pabaigą", mirė 1929 m. natūralia mirtimi.

Gyvas iš po žemės

Ankstų 2006 m. sausio 2-os rytą šachtos „Sago Mine", esančios netoli Seigo miestelio (Vakarų Virdžinija), darbininkai sėdo į vagonėlius, ir pirmą kartą tais metais leisdamiesi į šachtą, tikriausiai dalijosi įspūdžiais apie Kalėdas ir Naujuosius metus, aptarinėjo sporto įvykius ir politikos naujienas.

Ar bent vienas iš jų pagalvojo, kad šis nusileidimas jiems gali būti paskutinis? Tikriausiai ne. Į pirmąjį vagonėlį sėdo 30 žmonių, į antrąjį - keturiolika. Jiems leidžiantis, apie pusę septynių ryto nugriaudėjo sprogimas. Tuo metu pirmasis vagonėlis nuo išėjimo jau buvo nutolęs daugiau kaip 3 km, maždaug 85 m gylyje. Antrojo vagonėlio keleiviams pasisekė, jie nuvažiavo netoli ir nesunkiai galėjo grįžti.

Dėl ko įvyko sprogimas, visiškai tiksliai nustatyti nepavyko, tačiau labiausiai tikėtina priežastis -nuo žaibo smūgio netoli išėjimo iš šachtos arba atsitiktinės kibirkšties paleidžiant per šventes sustabdytus įrengimus užsiliepsnojo šachtoje susikaupęs metanas. Dėl didelės metano ir anglies monoksido koncentracijos baiminantis naujo sprogimo, gelbėtojai pradėjo šachtininkų paiešką tik po 12 valandų.

Kitą dieną buvo rastas pirmasis šachtininko kūnas. Ir tik praėjus 41 valandai po sprogimo buvo rasti likusieji. O vienas iš jų - gyvas! 26 metų Rendalas Maklojus (Randal McCloy) buvo komos būsenos. Jis atsipeikėjo tik sausio 25-ąją ir dar ilgokai nekalbėjo. O kai jau galėjo, papasakojo, kas įvyko po sprogimo.

Pasak jo, šachta greitai prisipildė dūmų ir dujų, o mažiausiai 4 žmonėms nesuveikė deguonies kaukės, jiems teko kvėpuoti paeiliui. Kadangi oras buvo netinkamas kvėpuoti, o matomumas - visiškai menkas, šachtininkai nustojo bandyti ieškoti išėjimo į paviršių ir stuksendami pabandė prisišaukti pagalbą ir padėti gelbėtojams suprasti, kurioje vietoj jie yra. Laikui bėgant įsitikinę, kad vilties išsigelbėti nėra, jie parašė laiškelius artimiesiems, vienas po kito prarado sąmonę ir mirė. Paskutinis liko R.Maklojus.

Net išėjęs iš ligoninės R.Maklojus jautė dešinės kūno pusės silpnumą, nukentėjo jo klausa ir regėjimas.

Kodėl būtent jam pasisekė likti gyvam ir kaip susiklostė jo tolesnis gyvenimas, žinių nėra.