Ar tikrai žiūrovai turi pasirinkimą?

- Turite psichiatro narkologo išsilavinimą, bet Jus gyvenime lydi televizija, 1993-2000 metais buvote Baltijos televizijos generalinis direktorius, kodėl televizija?

- Nuo savo specialybės nutolau per visuomeninę veiklą ir politiką, buvau Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, aktyvus Sąjūdžio veikėjas. Aukščiausioje Taryboje buvau patarėjas, visuomet rūpinausi Rytų Lietuvos problemomis, taigi Lietuvos Nepriklausomybės kūrimo veikloje mano specializacija ir buvo Rytų Lietuvos istorinės ir geopolitinės, teritorinio vientisumo problemos.

Kai išėjau iš Aukščiausiosios Tarybos - buvo Seimo rinkimai, laimėjo buvusieji komunistai - nuėjau vadovauti įsteigtai Rytų Lietuvos televizijai. Tiesa, pradžioje buvau vienas iš vadovų, paskui - vadovas. Taip atėjau į televiziją. Dalyvavau laikraščių leidyboje, niekada nebuvau nutolęs nuo informacinės erdvės.

Paskui ši televizija buvo privatizuota ir tapo Baltijos televizija. Susibendravome su Amerikos lietuviu Kęstučiu Makaičiu, jis investavo, o aš 9 metus vadovavau tai televizijai. Nuo nulio iki gana neblogo rezultato, kuris vis tiek baigėsi prastai. Dėl akcininkų konflikto.

Baltijos televizija pabaigoje jau buvo pasiekusi 30 proc. auditoriją. Paradoksas, bet „Polsat" akcininkai nebesilaikė sutarties, man teko išeiti, dalyvauti teismuose... Teismai buvo laimėti, bet televizija buvo sugriauta.

Tuomet Baltijos televizija išgyveno pakilimą ne kaip, šių laikų supratimu, kanalas, bet kaip universalesnis kūrybinis reiškinys. Svarbią vietą programoje sudarė autorinės laidos.

- Kokia buvo televizija prieš kelis dešimtmečius ir dabar?

- Anksčiau būdavo daugiau kūrybinių bandymų, laidų, sėkmingesnių ir ne tokių sėkmingų. Tiesiog buvo daugiau autorinės produkcijos. O dabar... Matyt, brangu vietinė gamyba. Labiau apsimoka adaptuoti užsienio kūrybą.

Ačiū Dievui, šiandien televizijoje dar viskas vyksta lietuvių kalba, tačiau televizijos tapo užsienio produkcijos kanalais. Viską diktuoja rinkos logika, masinės auditorijos poreikiai ir gamybos kaštai, o ne kieno nors bloga valia.

- Pasaulis globalėja.

- Globalėja, bet nebūtinai toks vystymasis turėtų būti. Informacinėje erdvėje atsiranda nišų, galimybių reikštis audiovizualinei autorinei kūrybai. Televizijos žanras tapo daugiau kanalo žanru dėl to, kad konkurencinėje kovoje jis orientuotas į masinės, inertiškos auditorijos skonį. Pastaroji televizorių įsijungia, kai nori atsipalaiduoti, pailsėti.

- Šiandien televizijoje matome daug pramoginių laidų, kaip buvo anuomet?

- Anuomet pramoginių laidų buvo dar daugiau, būta daug visokiausių bandymų - ir sėkmingesnių, ir ne tokių sėkmingų. Labai įvairios buvo šou ar pokalbių laidos. Žvelgiant iš šiandienos taško, tos laidos būdavo ryškesnės. O dabar besiklausant ir bežiūrint ima toks nuobodulys. Žiūrėti nėra ko, gal tik klausytis šiek tiek įvairių pašnekesių...

- Iš ankstesnių kartų laidų vedėjų, diktorių išgirstame, kad kadais vedėjams buvo taikomi aukščiausi kalbos, aprangos standartai, o dabar kartelė smarkiai kritus.

- Gyvenimo standartai persikelia į televizijos ekranus. Televizija artėja prie žiūrovo, galime tame įžvelgti net kažkokį demokratiškumą. Nors kažin ar turėtų susilieti kasdienybė ir televizija. Aš esu už jūsų klausimo potekstę. Tam tikri kokybės standartai turėtų būti, jų turėtų būti paisoma.

Sakoma, kad žiūrovai renkasi, bet ar tikrai jie turi pasirinkimą? Artėjame prie Vakarų Europos stiliaus. Kad ir kalbant apie maistą, jis vis mažiau kokybiškas, nes rinkoje prieš kokybiškesnį produktą jis palaipsniui laimi. Vartotojai renkasi, bet ar tikrai taip?

- Jūs žiūrite televiziją?

- Anksčiau žiūrėdavau tam, kad susidaryčiau nuomonę. Dabar nematau, kad ta nuomonė galėtų kaip nors keistis. Žiūriu rečiau. Daugiausia žinias, kartais pasižiūriu „Istorijos detektyvus" (LRT laida, - aut. past.). Esu labiau knygų skaitytojas. Su televizija konkuruoja jutūbiniai kanalai. Šiais laikais viskas prieinama, gali matyti viską, kas pasaulyje vyksta.

Lietuvos visuomenė maitinama antrine produkcija - visokiais komentarais, o kai pasižiūri, kas iš tiesų vyksta, tai labai skiriasi nuo žiniasklaidoje piešiamos tikrovės. Gyvenimas tapo šou. Nebereikia nei realybės, nes ji pati tapo šou.

Šioje aplinkoje Lietuvoje televizijos yra nelabai lanksčios, jos rigidiškos, orientuotos į inertišką, nemąstančią auditoriją. Nacionalinė televizija galėtų daugiau pasireikšti, kurdama kokybiškesnę pasiūlą, nes turi tokį didelį ir garantuotą finansavimą.

- Girdime tokius komentarus, kad ten nėra nuomonių įvairovės.

- Kažin ar verta dėl to verkti. Šališkos pozicijos ir matosi kaip šališkos. Monopolijos nėra, kiekvienas žmogus gali pasirinkti, įvertinti, susidaryti savo nuomonę. Yra manoma, kad dauguma tos nuomonės savarankiškai nesusidarys ir jiems tiesiog plaunamos smegenys. Čia klaida. Anksčiau ar vėliau žiūrovui atsiranda abejonės, krenta pasitikėjimas žiniasklaida.

Kartais vertybė yra ir tai, kad neslepiama pozicija. Žurnalistai turi savo požiūrį, tai irgi vertybė. Nemanau, kad vien kažkas „iš viršaus" nustato galutines taisykles. Gyvenimas jau pasikeitęs.

Taip, vyksta pasaulėžiūrų kova. Apmaudu ne tai! Apmaudžiausia, kad yra erdvės reikštis kūrybiškumui - nenuneigiant pramoginių laidų reikalingumo - bet ir čia kūrybiškumo vis mažiau.

- Ko nori šiandieninis žiūrovas?

- Filmų ir serialų. Kaip ir tada. Serialai nėra kokybiškesni nei anksčiau. Beje, serialus žiūri daugiausia moterys. Dėl filmų irgi niekas nepasikeitė, yra nostalgija, kad filmai anksčiau buvo tarsi turiningesni, įdomesni. Bet toks įspūdis gali būti ir klaidingas. Tačiau neatrodo, kad Holivudas stiprėja... Tarsi stebime regresiją. O kita vertus, su amerikietiška produkcija vis labiau konkuruoja kitų šalių audiovizualinės industrijos.

- Televizijos laidoje gali būti skiriama dėmesio socialinių tinklų naujienoms, pristatomos net tokios žinutės, kurios nesurenka daug dėmesio, aptariami veikėjai neatpažįstami plačiosios auditorijos. Kaip tokią praktiką vertinti?

- Nieko naujo nepasakysiu, yra atskiri burbulai ir tuose burbuluose gyvenama. Vyksta fragmentacija, susiskaldymas, priešiškų stovyklų susidarymas.

Vis dėlto jeigu kažkas pagal savo skonį ką nors nuveikia, sakyčiau, tai net pliusas. Baltijos televizijos laikais, kai jai vadovavau, būdavo problema - nes reikėjo savo skonį, nuomonę, supratimą apriboti. Nes tekdavo orientuotis į vidutinės auditorijos skonį ir poreikius. Tada kūrybiškumo ir asmeniškumų vis mažiau.

Netgi būdavo tokių situacijų, kai man pačiam ar kam nors iš kolegų kas nors asmeniškai patinka, reitingas būtinai bus žemas. Tačiau eksperimentai, kur voliuntaristiškai kažkas kažką pasiūlo, padaro, tai tam tikras kūrybiškumo pasireiškimas, autoriniai ieškojimai.

- Ar televizijoje pasiteisina posakis, kad „niekada nesakyk niekada"?

- Dar Sąjūdžio laikais, kai buvau politiniame konflikte su Vytautu Matulevičiumi, ir žiūrėdavau laidą „Krantai", ją vertinau labai neigiamai. Tais laikais dar nebuvo okupacinė kariuomenė išvesta. Kartais net labai nepagrįsta laidos pozicija buvo. Labai piktai žiūrėjau. Buvau vienas tų, kurie siūlė laidą uždaryti, nes ji padeda nepriklausomybės priešams.

Gyvenimas pasikeitė. Vytautą Matulevičių persekiojo, iš visų televizijų grūdo lauk, nes jis kūrė kritines laidas apie Viktorą Uspaskichą, kaip tų laidų oligarchą. Paskui jis atėjo į Baltijos televiziją su pasiūlymu čia kurti laidą „Krantai". Ir manęs dar paklausė, ar jis galės būti visiškai laisvas ir daryti tai, ką manąs reikalinga ir visuomenei aktualu.

Taigi atsitiko taip, kad ši laida jau buvo kuriama Baltijos televizijoje, ir jokios cenzūros ar nurodymų „iš viršaus" nebuvo. Ir laida buvo sėkminga.

- Televizijos laidose, būna, pamatome ir tokį reiškinį - asmeninį laidos vedėjo nusistatymą prieš pašnekovą, pokalbio metu jis palydimas nemaloniomis replikomis.

- Būna, pareiškia, kad štai to ir to žmogaus niekada nebepakviesiu į savo laidas. Nes kažką pasakė ar padarė „ne taip" ir čia bus bausmė. Apskritai yra praktikuojamas kažkoks sąrašas žmonių, kurie gali būti pakviesti ir negali būti pakviesti. Tai yra ne tik labai žema, bet ir neprofesionalu.

Jeigu yra kontroversijos, tikra diskusija, tai įdomu žiūrovui. Tai yra kažkoks sovietizmas - brukti vieną poziciją ir neišklausyti kitos pusės. Iš šiandien, deja, išlieka tendencijos tyčia neišklausyti kitos pusės. Arba jos tiesiog negirdėti, visaip menkinti.

Tai susiję apskritai su pagarba žmogui, pagarba oponentui. Manau, nuo 2004 metų žurnalistikos etikos standartai Lietuvoje labai greitai degradavo per vadinamąjį Paksogeitą, kai įvyko totalinis visuomenės susipriešinimas, o žiniasklaida stojo į frontą prieš „runkelius".

Žiniasklaidos etikos ir profesionalumo standartai, kurių buvo vis labiau paisoma po Nepriklausomybės atkūrimo, po šios krizės niekada nebeatsigavo.

Tęsiasi atsiribojimo, niekinimo, „žinojimo iš viršaus", kas yra ar turi būti teisinga, politika. Kažkoks sovietizmo recidyvas ir mes vis dar gyvename toje ligoje. Labai gaila.