1 nuotr.Mano kaimynė Zosė dažnai pasiguosdavo: „Žinai, nėra nieko blogiau, kai vyras nori, bet negali. Kančia ir jam, ir man..." Kažką panašaus norėtųsi pasakyti ir apie Keiro Starmerio ir Emanuelio Makrono suburtą „norinčių koaliciją", kurios tikslas - padėti Ukrainai.
Galvoju, ar nereikėtų šios koalicijos pavadinimo patobulinti ir pavadinti ją „norinčių, bet negalinčių". Ypač po įvykusio „Summit" susitikimo Paryžiuje, kur buvo priimti va tokie sprendimai:
* E.Makronas atsisakė konfiskuoti užšaldytus Rusijos aktyvus. (P.S. Nori konfiskuoti, bet negali - antraip sugrius ES finansinė sistema).
* Nepatenkintas Kajos Kalas noras Ukrainai skirti 40 milijardų (buvo skirta tik 2mlrd). (P.S. Nori skirti 40 mlrd, bet negali - babkių nėra).
* Koalicija nesuteikė Ukrainai saugumo garantijų. (P.S. Suteikti nori, bet negali - babkių ir idėjų nėra).
Prie šios „norinčių, bet negalinčių" koalicijos pilnai galėtų prisijungti ir mūsų sofos ekspertai, kurie:
* Nori, kad Ukraina prisijungtų prie NATO, bet nieko padaryti negali;
* Nori, kad Rusija patirtų finansinį krachą, bet nieko padaryti negali. Kaip ir negali išgyventi be rusiško benzino - antraip, kaip nuvažiuosi nuo vienos sofkės prie kitos.
* Nori, kad Krymas būtų mūsų, bet nieko padaryti negali ir t.t.
Ir kas tada belieka, kai nori, bet negali? Ogi belieka ieškoti penktos kolonos - antraip, kur daugiau nutekinsi pyktį, susikaupusį dėl nebaigto „norėjimo- negalėjimo" proceso.
Gaila, kad vaikų darželyje moko pūsti muilo burbulus, bet visiškai nemoko subalansuoti savo norų ir galimybių. Todėl ir susidaro tokios „norinčių, bet negalinčių koalicijos". Jau nekalbant apie penktų-šeštų kolonų paieškas.
