Paparčio žiedas - ne kiekvienam

„Rasos šventė yra šviesos pergalė. Anksčiau žmonės laiką nustatydavo pagal Saulę, šis laikas atitinka ypatingą Saulės padėtį - Saulė vidudienį pakyla aukščiausiai ir išbūna danguje ilgiausiai; teka toliausiai nukrypusi į Šiaurę ir leidžiasi toliausiai nukrypusi į Šiaurę. Pasaulis, žmonės, augalai tuo metu gauna daugiausiai šviesos. Žinia, nuo seno šviesa buvo laikoma pagrindine gamtos galia. Juk gamtoje grumiasi dvi jėgos - juoda ir balta. Žmonės tapatinasi su šviesa, balta spalva", - aiškina muziejininkas, etnologas, „Romuvos" vaidila Jonas VAIŠKŪNAS.

- Kokios Joninių apeigos?

- Apeigos susijusios su didžiąja šviesos galia, su dievu, su perkūnu, su tomis galiomis, kurios greitai vėl pradės nykti, juk žinome, kad po saulėgrįžos dienos palaipsniui pradeda trumpėti. Žmonės per apeigas stengdavosi pasisemti galių iš gamtos aruodų. Tai ir maisto atsargų ruošimas, vaistinių augalų rinkimas. Žolės, gėlės, kurias galima skinti, įgydavo didelę galią, žmonės burdavosi su jomis, iškeldavo ant karties, kad apsaugotų visą kiemą. Juk tamsa paskui savo atsiima.

Joninės tai gamtinė šventė, bet joms žmonės suteikdavo daug prasmių. Galima pasakyti, kad tai net egzistencinė šventė, primenanti, kad negalima džiaugtis pergale, nes žinome, kad paskui vėl sugrįžta tamsa. Kovoja dvi jėgos - juoda ir balta. Rasos šventė tai šviesos, Dievo pergalė prieš Vėliną. Tada atsiranda galimybė pasinaudoti šia pergale ir įgauti didžiųjų galių - tiek kūniškų, tiek dvasinių.

- Paparčio žiedo ieškojimas, ką reiškia ši metafora?

- Per šviesą ateina žinojimas, ateina dvasinis nušvitimas. Čia kalbama apie dvasinę šviesą. Juk po šviesos ateina tamsa, ir tada vidinės šviesos galios bus labai reikalingos.

Šiandien dažnai išgirsime, kad mūsų protėviai užsiimdavo visokiais burtais ir pramogomis, iš tiesų ir to yra, tačiau jei religiškai žvelgiame į šventę, tai iš tiesų yra Dievo šventė, šviesos pergalė. Tai didžiausia dangiškosios dievybės nusileidimo ant žemės akimirka, kai žmogus, atlikęs keletą veiksmų, gali įgyti visažinystę.

Pavyzdžiui, kai naktis labai trumpa, Saulė eina ilgąjį kelią virš žemės, tamsa susitraukia į siaurą pluoštelį Šiaurės pusėje, vakaro žaros pereina į ryto žaras, - mes tą galime matyti užlipę ant kokio piliakalnio. Trumpalaikė tamsa vis dėlto stoja, trumpalaikę tamsą išvaikydavo žmonės keldami degančius ratus, degindami laužus ant kalnų. Kad visiškai tamsos nebūtų. Kad šviesa nugalėjo! Aišku, kad tai buvo laikina, nes negalima padaryti taip, kad tamsos visai nebūtų. Žmogus turi būti pasiruošęs, kad tamsa sugrįš.

Švenčiant šviesos pergalę buvo sakoma, kad tuo laiku labai pavojinga naktis, nes visos piktosios jėgos kaupia jėgas ir galanda dantis. Ir tos piktosios jėgos buvo įvardijamos kaip raganos, laumės, galų gale net žyniai krikščioniškais laikais. Žyniams, žiniuoniams buvo suteikta blogoji prasmė, neva jie atiminėja karvių pieną. Kiek tuo domėjausi, tai buvo visiškas prasimanymas. Taip, buvo toks paprotys, kad Joninių šventės rytą rasa įgydavo ypatingą galią. Šviesiausiomis naktimis augalai rasoja, paskui jie nustos rasoti. Ir tą rasą žmonės rinkdavo į indelius, buteliukus.

Ryte rasa būdavo pati gausiausia, taigi išeidavo jos rinkti žiniuonės, senojo tikėjimo žmonės ir braukdavo rankšluosčiais per rasą, rankšluostis tapdavo šlapias. Grįžus namo būdavo išgręžiami rankšluosčiai. Tą šventą rasą susipildavo žmonės į indelius. Iš rasos ir žolelių žmonės gamindavo vaistus. Tai iš to gimė pasakymas, kad atiminėjamas karvių pienas. Tuo rasos rinkimo metu ganėsi karvės, ir kartais jos neduodavo pieno. O kodėl neduodavo? Nes rasa turi sąsajų su karvių pieningumu.

Inkvizicijos laikais žmonės šaukdavo, žiūrėkite, ragana pieną atiminėja, tai tokias moteris, kurios rinko rasą, sudegindavo ant laužo.

- Joninių naktį dalijamos galios dovanos, kaip jas žmonės pasiimdavo?

- Po vidurnakčio eidavo į vietą, kur negirdėti gaidžio giedojimo, šuns lojimo, pridurkime - važiuojančių automobilių, ir aplink save, kiek įmanoma plačiau, apsibrėždavo su šermukšnio lazda ratą. Jo viduje sėdėdavo ir mąstydavo apie tos dienos esmę. Čia kalbama apie dvasines vertybes, siekius. Rato apsibrėžimas turi simbolinę reikšmę, juk mes dažnai blaškomės, norime visur spėti, o gyvenimas labai trumpas. Reikia apsibrėžti, susivokti.

Žmogus turi apsibrėžti, kad yra svarbiausia. Kuo žmogus bus labiau susikaupęs, tuo mažiau veiks jį išorinės grėsmės. Tačiau paradoksas - kuo labiau žmogus susikaups, tuo didesnės grėsmės belsis į rato lanką ir gąsdins. Užduotis to neišsigąsti. Tikslas - visažinystė, jei viską ištversi, paparčio žiedas nukris tau iš dangaus dieviškos šviesos pavidalu. Ir visus metus būsi visažiniu. Gausi to, ko trokšti.

- Žmogus ištvėrė gąsdinimus, kas toliau?

- Yra sakmių, sakančių, kad čia dar ne viskas. Rodos, atėjo rytas, žmogus ištvėrė didžiausias baimes ir tada jį praryja pragaras. Visi siaubai laukia už rato. Žmogus atsispiria pavojams, kai jis užpultas ginasi, stengiasi ištverti. O ne džiaugiasi trumpalaike laisve. Paparčio žiedas labai retai įgyjamas. Paparčio žiedo ieškojimas yra filosofinė metafora. Visi prietarai, tarp jų ir Rasos šventės, yra raktai į žinojimą. Galima tuos prietarus suprasti labai primityviai, kaltinant vienas kitą, kad tu raganius, atiminėji karvių pieną, bet galima labai įsigilinti ir suprasti žmogaus būties esmę. Mūsų protėviams pažinimas ateidavo per gamtą. Gamta buvo didžioji knyga.

- Kaip švęsti Jonines, kai svarbu - ne pramoga, o prasmė?

- Jei neisite švęsti ant kalno, kur daug žmonių, galite eiti tiesiog į mišką, pabūti jame, pernakvoti, apsibrėžti tą ratą, pabūti su savimi. Nes ateis metas, kai nebebus laiko.

Supraskime, žmonės anksčiau gyveno gamtoje ir su gamta. Kai mes užsidarėme į dirbtines patalpas, Saulės kelias tapo antrinis. Svarbu dabar patogumas, pinigai, ištekliai, o ne metų laikai. Žmogus atsisiejo nuo tikro gamtinio laiko. O kūnas mūsų juk gamtinis. Žmogaus prigimties dar nepakeitė koks dirbtinis intelektas... Civilizacija, toldama nuo gamtos, patiria iššūkių. O Rasos kviečia prasmingai praleisti laiką, o ne palėbauti ar tik pasveikinti Jonus, Janinas...