Prof. Libertas Klimka: Visuomenė įveliama į beprasmes diskusijas

- Ką išskirtumėte, kalbant apie Motinos dieną? Tradiciją ir papročius? Šių dienų madą ir pasipuikavimą puokštės ar dovanos dydžiu?

- Jums paklausus, prisiminiau 1910 metais išleistą Viliaus Kalvaičio knygelę „Lietuviškų vardų klėtelė". Jis ten surinko įvairią folklorinę medžiagą, daugybę smulkiosios tautosakos pavyzdžių, o vieną skyrelį paskyrė kreipiniams, kuriais pašaukiame mamą. Motinėlyte, močiutužėle, motute, motužėle, motinėle, motulyte, močiutėle, močiuže, mamutėle, mamyčiuke, mamužyte ir pan. - viso suskaičiavau 99 kreipinius su tokiomis švelniausiomis priesagomis.

Tai vardai, nuo seno skirti brangiausiam žmogui, visų tų trijų trobos kerčių laikytojai mamai. Mūsų tradicijose pagarba motinai ir meilė jai būdavo kasdien reiškiama, išsakoma ir nereikėjo jokios ypatingos dienos. Motinos diena atsirado, kai suiro ta senoji, tradicinė šeima, kurioje kartu gyveno vaikai, tėvai ir seneliai, ir kai kasdien su pagarba buvo kreipiamasi į tėvelius. O pradėjo ji irti prieškariu, kada vaikai išvažiavo į miestą mokytis, dirbti, ten įsikūrė ir retai beatvažiuodavo namo tėvelių aplankyti. Tada ir prireikė Motinos dienos, kad būtų galima priminti aplankyti kaime likusią mamą.

Sparčiai europėjame. O su visu tuo vyksta ir susvetimėjimas. Nebeliko dvasinio ryšio. Ne tik bendruomenėje, kai nutraukti tamprūs kaimo ryšiai, bet ir šeimose. Todėl ėmėme daryti tokias parodomąsias šventes. Visi taip pabrėžtinai sako: oi, mes pas mamytę važiuosime. O juk reikėtų dažniau ten nuvažiuoti, nelaukiant tam skirtos dienos. Ir šilčiau elgtis reikėtų kasdien - kad santykis su mama ir artimaisiais visada būtų šiltas.

Jeigu mes norime, kad mūsų valstybė būtų stipri, tą stiprinimą reikia pradėti nuo šeimos.

- Tačiau šiandien, kai vis garsiau kalbama apie lyčiai neutralią partnerystę ir panašiai, kyla diskusijos, kas yra šeima?

- Kai girdžiu tas nesąmones, tai, viena vertus, norisi juoktis, kita vertus, užverda kraujas. Kai, rodos, protingi žmonės pradeda diskutuoti, kas yra šeima. Tos visos mandrystės, visokie ten „gender" apibrėžimai - į tas nesąmones įveliama visa visuomenė. Įveliama mažumos, kuri mus pakiršina tyčia, kad gautų finansavimą tiek iš mūsų valstybės, tiek iš užsienio fondų. O juk viso to esmė - vaikų tvirkinimas.

- Sakome „žemė motina", o ir valstybei neretai priskiriame motiniškus, globėjiškus veiksmus, kai ji turi pasirūpinti savo piliečių gerove. Ar valstybė, menkinanti lietuvių kalbą, lietuviškos tapatybės svarbą, tai yra, nesirūpinanti Tautos namais, gali tinkamai pasirūpinti savo piliečiais?

- Šis kelias mus veda į tai, kad tapsime Europos Sąjungos užkampiu. Visi šitie iš Bangladešo atkeliavę imigrantai, afrikiečiai, lipantys per tvorą, Lietuvoj neužsibūna - mūsų šalis net jiems - provincija. Tai kur mes ritamės?

Į ekonomiką pažiūrėkime, kiek mes skolinamės pinigų, o patys nieko nesukuriame. Ir nėra ko lygintis su prieškario Lietuva, kuri nuolat lyg ir paprastais metodais iš žemelės sugebėdavo išgyventi, ne tik išgyventi, bet ir kaupti aukso atsargas. Kilo į viršų vargana valstybė, kuri neturėjo net 30 metų laisvos Lietuvos. O dabar mes ką? Tik skolą didžiulę išauginome. Akivaizdu, valdžios žmonėms Lietuvos ateitis nerūpi.

Dabar atsiranda valdininkų kasta, kuri savo vaikams perduoda tą valdžios troškimą, galų gale ir valdymą sugeba perduoti, todėl šis kelias veda mus į labai liūdną ateitį. Ir tokią provincialią skurdžią valstybę. Nes darbingiausi žmonės bėgs iš jos, kaip ir iki šiol tai darė. Gaila, kad man teks palikti tokią Lietuvą savo vaikams ir anūkams. Prieš 30 metų turėjau labai „ružavų svajonių". Po kiekvienų Seimo rinkimų, tos spalvos vis bluko.

- Artėja ne vieni rinkimai. Vis dėlto kažko tikitės?

- Blogiausia, kad mano širdy jau atsirado nenoras eiti į rinkimus. Tai atsitiko pirmą kartą per 30 metų, iki šiol nė vienų rinkimų nesu praleidęs. Dabar nežinau, ar eisiu. Gal prisiversiu. Tai, kad vis daugiau žmonių nenori eiti į rinkimus, - liūdnas požymis. Tai reiškia, kad kiekviena valdžios kaita vis labiau ir labiau nuvilia.

Norėčiau anūkams ir proanūkiams palikti ne viltį emigruoti, o viltį savo laimę surasti čia. Man atrodo, visų mūsų tėvai mums to ir linkėdavo. Vieni galbūt siauriau žiūrėdavo - kad tik šeimai būtų geriau, kiti - kad būtų tautai, valstybei geriau. Bet tai jau platesnis požiūris, kurį, beje, turi išugdyti mokykla.

Tačiau visi matome, ką ji dabar ugdo. Ir vieną po kito ministrus daugina. Man, pedagogui, tai, kas vyksta švietime, yra nesuprantami dalykai. Atvirai šnekant, kurią sritį bepaimsi - visur yra didžiulių problemų, nes vadovaujančias pozicijas užima žmonės, kurie neturėtų tose kėdėse sėdėti. Tai yra didžioji Lietuvos problema - mes nemokame pasirinkti žmonių, kurie galėtų padaryti proveržį.

Jeigu prisiminsime pirmąjį Seimą, ten atėjo žmonės, kurie norėjo kurti Lietuvą, o dabar ateinama visai su kitais interesais.