1 nuotr.Roma su grafičiais išterliotomis sienomis ir šiukšlinomis gatvėmis man pasirodė per triukšminga ir perpildyta žmonėmis. Tikras intraverto košmaras, nenorėčiau ten gyventi. Panašiai ir su mūsų politika.
Kai mėginau dalyvauti rinkiminėse kampanijose į Europos Parlamentą, aiškiai pajutau, kad tai ne man. Reikia ypatingo sąmonės ir charakterio tipo: rėklaus, įžūlaus, visada žinančio, iš kur vėjas pučia ir prie ko čia geriau einamuoju momentu prisiplakti, visur lendančio ir gerai besijaučiančio viešumoje, nevengiančio meluoti ir užsiimti demagogija, storaodžio komentatorių pilamam heitui, dievinančio TV lempų šviesą ir eterius.
Juk nesvarbu, ką pasakysi ar padarysi, svarbu tik, kad tave įsidėmėtų, prisimintų. Sakytų - čia gi tas, kur per teliką rodė: jis lyg ir yra kažką prisidirbęs, bet va, teisingai (arba keistai, o gal juokingai - gerai pažvengėm) pašnekėjo.
Ir tokie paskui pakliūna į aukštas vietas įtakingų partijų sąrašuose, arba net į vienmandatines, kad ant pseudointelektualinės sofistikos, artistinių gebėjimų ir gerai išaštrinto liežuvio bangos būtų užnešti į postus, kuriuose vėliau smirsta ir parazituoja visų mūsų sąskaita, nė nemėgindami vykdyti pažadų, dar ką tik taip neseniai dosniai žarstytų rinkėjams.
O jei ką ir imasi veikti, tai tik kelia sumaištį ir skandalus, arba būna sumaniai išnaudojami kaip partijos viršūnėms užduotis uoliai atliekančios torpedos, skirtos oponentams triuškinti ar eteriuose užrėkti - tokie lietuviški „tituškos".
O, pagauti už rankos apsivogę ar kitaip nusikaltę, įsistatę nekaltas kiaulės akutes šaukia, kaip juos persekioja vatnikai ir penktoji kolona, arba kritikams dosniai dalina psichiatrines diagnozes, keldami dar didesnį chaosą ir kurdami nesibaigiančią toksišką atmosferą.
Kada šita tendencija prasidėjo? Matyt, tada, kai į Seimą pateko valinskininkai - kas šiandien bepamena tokią „Tautos prisikėlimo partiją"? Nors ten būta ir vieno kito maloniai nustebinusio šou pasaulio atstovo, per tuos ketverius metus išmokusio būti atsakingu, visuomenės interesus ginančiu padoriu politiku, bet bendrai eterio personažai stebuklų neparodė, o ir greitai sužlugo. Belieka šiandien Valinskui su nostalgija savo tinklalaidėje dūsaut prisiminus, koks kažkada buvo reikšmingas Seimo pirmininkas...
Išeitų, kad eterio taisyklės, iškeliančios vienadienį blizgesį, rėksmingumą ir gebėjimą patraukti žiūrovų dėmesį bet kokiomis priemonėmis, lemia politikoje veikiančių asmenų kontingentą ir patį mūsų politinio gyvenimo turinį?
Jei tavęs nėra ekrane, arba jeigu ten patekęs nesikeiki, nerodai nuogo užpakalio ar priekio, neloji ant oponentų, nepasakoji apie savo intymų gyvenimą (kuo labiau netradicinį ir be stabdžių - tuo geriau) ar juokingai nenusišneki - jokių šansų būti išrinktam?
Kol politika, šou verslas, viešieji ryšiai ir propaganda liks persipynusių įtakų ir galių konglomeratu, kuriame ramiam ir argumentuotam viešųjų reikalų svarstymui bus paliekama vien po kelias minutes, imituojant demokratines diskusijas, tol tokie maldeikiai ir maldeikienės tarps ir klestės, o visuomenė kaskart vis labiau nusivils, eilinį kartą pakliuvus ant apsukraus tuštuko demagogo kabliuko.
Ir tuo labiau iš šio lauko bus išstumiami valstybės reikalams neabejingi savo sričių autoritetai, neturintys tiek chamizmo, kad sektų anų pramintu keliu. Juk show must go on, ania?
