Ar poliklinikoms teks samdytis vertėjus, kad susikalbėtų su ukrainiečiais, baltarusiais?

- Visuomenėje netyla diskusijos dėl rusiškų mokyklų uždarymo. Ką manote?

- Mestelėjo švietimo, mokslo ir sporto ministras dėl rusakalbių mokyklų uždarymo - ir užvirė šaršalas, pasireiškiantis nuomonių popuri. Kai kurių pasiklausius, tai minčių maišalynė. Kalba ir kalba, o ką darome ir turime daryti, kad tautinių bendrijų mokinių ir net mokytojų būtų sėkminga integracija į Lietuvos visuomenę? Kaip bus stiprinamas pilietinis ir patriotinis ugdymas?

Juk visiems aišku, kad, padidinus vieno ar kito dalyko valandų skaičių, tai savaime neįvyks. Be abejo, tai bendrųjų programų turinio, renginių turinio, mokytojų ir mokyklų vadovų pasaulėžiūrinis klausimas, etc. Turime bendrai modeliuoti įvairius scenarijus, tariantis su tautinėmis bendrijomis ir mažumomis.

Ar yra problema? Taip. Apie tai signalizuoja ir Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino laikymas. Vienas iš penkių rusakalbių mokyklų moksleivių neišlaiko egzamino, iš lietuvių kalba mokomose mokyklose - vienas iš dvidešimties. Tai yra rimtas signalas - pakankamai nemokantis valstybinės kalbos vargiai visavertiškai integruosis į visuomenę. Be to, tik kas antras rusakalbių mokyklų abiturientas laiko tris valstybinius brandos egzaminus. O tai užveria kelius studijuoti Lietuvoje.

Apie rusakalbes mokyklas išskrido ministro žodis „uždarymas". Reikia pagaliau atsakingiems asmenims išmokti komunikuoti. O parenkant į atsakingus postus, dera gerai apgalvoti. Šaršalo mums nereikia. Reikia dialogo - turime susitarti dėl modelių. Dialogas, o ne švaistymasis draudimais tam pasitarnautų.

Tai labai svarbus klausimas, ypač padidėjus imigrantų rusakalbių skaičiui. Kai Vilniuje vis dažniau kalbama rusų kalba. Netgi parduotuvėse pardavėjos neretai kreipiasi rusų kalba. O visgi gyvename Lietuvoje. Ir mūsų valstybinė kalba yra lietuvių.

- Latviai, estai atsisako mokyklų, kuriose mokomoji kalba yra rusų. Gal ir mums tiktų šis kelias?

- Reikia stiprinti valstybinės kalbos mokymą ir mokymąsi ir tai daryti palaipsniui. Be abejo, rusakalbių mokyklose turi atsirasti daugiau mokomųjų dalykų lietuvių kalba, bet viską turime daryti palaipsniui. Reikia peržiūrėti turinį - gal mūsų mokomosios programos, taikant jas vienas prie vieno, jiems netinka, gal jiems reikia labiau stiprinti, pavyzdžiui, istorinius dalykus.

Yra 3 dalykai, kuriuos mes turime labai aiškiai peržiūrėti. Vienas, žinoma, yra mokomasis turinys, bendrosios programos. Kitas - įvairūs renginiai įvykiams pažymėti, nes kai kuriose mokyklose į tokius dalykus, kaip valstybinės šventės, žiūrima atsainiai arba labai formaliai.

Ir trečia - pasaulėžiūros klausimas. Reikia pasižiūrėti, ar tikrai visi mokytojai, o aš esu sutikusi tokių mokytojų (jų nėra dauguma), kurie turi kitokią pasaulėžiūrą. Ir nėra pakankamai lojalūs mūsų valstybei. Žinoma, tokių yra ir tarp lietuvių.

Reikia peržiūrėti visus tuos dalykus ir, be jokios abejonės, turime stiprinti pilietinį-patriotinį ugdymą, ypač rusakalbėse mokyklose. Tiesa, nereikėtų vartoti sąvokos rusiškos mokyklos. Tai ne rusiškos mokyklos, nes tai ne Rusijos įsteigtos mokyklos, o mūsų, Lietuvos, tik jose dėstoma rusų kalba, tad tai yra rusakalbės mokyklos, kuriose mokosi įvairių tautybių vaikai.

Gali būti įvairūs scenarijai, modeliai, norint pertvarkyti šias mokyklas, bet pirmiausia turime baigti tą kilusį šaršalą - turime susėsti ir viską apsvarstyti. Kai kurios mokyklos jau dabar sako galinčios įsteigti lietuvių kalba mokomas klases rusakalbėse mokyklose, kiti sako, jog jų mokytojai yra pajėgūs mokyti lietuvių kalba. Reikia tik susėsti ir susimodeliuoti.

Nemanau, kad bus vienas receptas visai Lietuvai - viską reikia palaipsniui daryti. Nereikia mums to susipriešinimo, ypač turint omeny geopolitinę situaciją. Pokyčių negalima imtis iškart, juo labiau kad rugsėjo mėnesį viskas vyksta vienaip, o paskui staigiai keičiasi sąvokos. Reikia išmokti komunikuoti. Ir reikia išmokti persitvarkyti, nes pertvarka rusakalbėse mokyklose reikalinga. Tai visiems akivaizdu.

- Viešojoje erdvėje piktinamasi, jog jau ir poliklinikoje - vien rusakalbiai, kai lietuviškai nekalba ne tik atvykėliai, bet ir seniai Lietuvoje gyvenantys, o jaunesnės kartos mūsų gydytojai, kuriems rusų kalba jau nebuvo privaloma ir jos nesimokė, priversti ieškoti žodžių ar pagalbos norint susikalbėti su pacientais. Kai kas net siūlo, jog nekalbantys lietuviškai turėtų susimokėti už vertėjo paslaugas. Ar poliklinikos turėtų samdyti vertėjus?

- Viskas paprasta. Turime gerbti savo valstybinę kalbą. Medikai padeda ir ieško išeičių, bet ir pacientai turi mokytis lietuviškai. Jeigu jie nemoka, tegul ateina su vertėju. Juk jei aš gyvenu toje šalyje, tai ir jos valstybinėje įstaigoje turiu bendrauti valstybine kalba.

Yra nurodymas, jog, atvažiavus į Lietuvą, per keletą metų privaloma išmokti lietuvių kalbą ir išlaikyti tam tikro lygio valstybinės kalbos egzaminą. Reikia pagarbos šaliai, kurioje gyveni, kuri tave priglaudė, kai tau sunku.