1 nuotr.Lietuva jau daugiau nei tris dešimtmečius gyvena nepriklausomybės laikais, bet kai kurių partijų politinė kultūra vis dar primena laukinius 90-uosius. Ypač tai ryšku žiūrint į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų elgesį po nesėkmingų rinkimų.
Ar pastebėjote? Kaskart, kai konservatoriams nepasiseka, jie ne pralaimi, o „ginasi". Jie nepripažįsta rinkėjų valios, bet kvestionuoja jos teisėtumą. Jie nepermąsto klaidų, bet ieško kaltų - tarp rinkėjų, konkurentų, „Maskvos rankos", „populistų" ar net „antivalstybinių jėgų".
Toks elgesys nėra naujas. Pirmą kartą šis fenomenas visu gražumu atsiskleidė dar 1993-iaisiais, kai įvyko pirmieji prezidento rinkimai atkūrus Nepriklausomybę. Pergalę užtikrintai iškovojo Algirdas Brazauskas, LDDP atstovas, žmogus, kurio pavardė daugeliui konservatorių buvo kaip raudonas skuduras buliui. Ir ką darė dalis savanorių, kurie ideologiškai stovėjo Sąjūdžio pusėje? Išėjo į Pakaunės miškus, nes, jų manymu, „tokio prezidento negalima pripažinti". Tai buvo simbolinis konservatoriškos politinės kultūros pradžios aktas: jei ne mes valdžioje - tai valstybė „neteisinga".
Praėjo daugiau nei trisdešimt metų, bet ar kas nors pasikeitė? TS-LKD ir šiandien vis dar gyvena pagal tą pačią logiką. Jei pralaimi rinkimus - vadinasi, visuomenė „nebrandi", „suklaidinta", „paveikta propagandos". Jei laimi - tada demokratija „veikia". Jei žmonės nubalsuoja kitaip, nei partija norėtų, tai ne jie klysta - klysta Lietuva.
Tokia arogancija pavojinga, nes ji žlugdo politinę kultūrą: ištrinamos ribos tarp opozicijos ir valstybės, tarp partijos interesų ir visuomenės valios.
Kas tai - nesugebėjimas mokytis iš klaidų? Ar įsitikinimas, kad tik viena partija turi moralinę teisę valdyti? TS-LKD retorika nuolat įvilkta į „vertybių" rūbą, bet kai rinkėjai tas „vertybes" atmeta, konservatoriai neklausia „kodėl praradome pasitikėjimą", o puola ieškoti priešų. Po kiekvienų rinkimų matome tą patį scenarijų: vietoje savianalizės - isterija, vietoje pagarbos rinkėjui - pamokslai, vietoje pralaimėjimo pripažinimo - naratyvas apie „grėsmes valstybei".
Bet demokratija reikalauja brandos. Garbingai pralaimėti - tai ne silpnumas, o stiprybė. Pralaimėjimas yra signalas, kad dalis visuomenės nori kitokios krypties, kitokios politikos. Jei partija to neišgirsta, ji pradeda kariauti ne tik su konkurentais, bet ir su savo piliečiais.
1993-iaisiais savanoriai išėjo į Pakaunės miškus, nes nenorėjo pripažinti rinkimų rezultato. 2025-aisiais konservatoriai neina į miškus, bet metaforiškai jie ten vis dar gyvena - apsikasę apkasuose, iš ten šaudydami kaltinimais, pamokymais ir „vertybėmis".
O gal metas būtų pagaliau iš jų išlįsti?
