Andrius Skerla: Norisi daugiau klubo ambicijų

Be to, „Hegelmann" per pastaruosius ketverius metus tris kartus pasiekė Lietuvos futbolo federacijos taurės finalą. Ir visais trim atvejais pralaimėjo.

Komandos vyriausiąjį trenerį Andrių Skerlą taip pat galima vadinti stabilumo pavyzdžiu, nes jis Kauno rajono klube dirbo jau penktą sezoną. Ar dirbs ir šeštą - nežinia. A.Skerla klube pasigenda aiškumo ir didesnių ambicijų.

„Hegelmann" A lygoje žaidžia nuo 2021-ųjų. Tais pačiais metais ekipos treneriu tapo buvęs Lietuvos rinktinės gynėjas, 84 rungtynes nacionalinėje komandoje sužaidęs A.Skerla. Tris pirmuosius sezonus Kauno rajono klubas buvo vidutiniokas - užimta penktoji, ketvirtoji ir vėl penktoji vietos. Pernai pagaliau pavyko užlipti ant prizininkų pakylos, o šį sezoną - išlaikyti antrąją poziciją.

Trūksta tik titulų, kurie vis lieka kažkur šalia. Taurės finaluose 2022 m. nusileista Vilniaus „Žalgiriui", pernai - Gargždų „Bangai", šiemet - „Panevėžiui". A lygoje A.Skerlos auklėtinius pernai aplenkė sostinės „Žalgiris", šiemet - „Kauno Žalgiris". Tiesa, „Hegelmann" atlaikė vilniečių spaudimą ir neužleido jiems sidarbo medalių, tad A.Skerla neabejoja, kad sezonas buvo sėkmingas.

- Vėl iškovojote A lygos sidabrą, surinkote tiek pat taškų, kiek ir pernai, vėl pasiekėte taurės finalą, bet jame pralaimėjote. Sakoma, kad stabilumas - meistriškumo požymis, o jūs pats ar likote patenkintas tuo stabilumu?, - paklausėme A.SKERLOS.

- Jei praėjęs sezonas buvo sėkmingas, o šį surinkome tiek pat taškų, tai ir šio negalima vadinti nesėkmingu. Po kiekvieno sezono prarandame komandos lyderius, bet mums pavyksta juos pakeisti, atrasti naujus lyderius, išlikti konkurencingais. Manau, mums pavyksta naujus žaidėjus padaryti geresnius. Ir šį sezoną pardavėme du svarbius futbolininkus, bet vis tiek pasiekėme tą patį rezultatą. Aišku, pasipildėme naujais žaidėjais, bet jiems nebuvo lengva įsilieti į komandą. Kai žaidėjai atvažiuoja sezono viduryje, jie būna arba nežaidę, arba jų fizinis pasirengimas nebūna pakankamo lygio, kad iškart duotų rezultatus. Visgi manau, kad mums pavyko gan gerai juos integruoti ir lemiamoje sezono fazėje tie žaidėjai mums padėjo.

O sezono nusivylimas, be abejo, yra pralaimėjimas taurės finale. Tris kartus patekti į finalą irgi yra nemažas pasiekimas, bet pritrūksta to paskutinio žingsnio. Tai ir yra apmaudžiausia - kad vis nesugebame laimėti trofėjaus.

- Kuris sidabras jums suteikė daugiau džiaugsmo - pernykštis ar šiemetinis?

- Manau, šiemetinis. Aplenkėme Vilniaus „Žalgirį", beveik dvejus metus jam nepralaimėjome nė vienerių rungtynių, o tai irgi yra pasiekimas, nes galimybės labai skiriasi. Jų biudžetas didesnis tris ar keturis, o gal net penkis kartus. Jau tai, kad tokiai komandai sugebėjome ilgai nepralaimėti, irgi yra stabilumo požymis, trenerių štabo darbo įrodymas.

- Lygiosiomis sužaidėte tik 4 iš 36 A lygos rungtynių. Kuo tai galima paaiškinti? Tai - atsitiktinumas, ar jūsų komanda visiškai nepripažįsta kompromisų ir siekia tik pergalių?

- Pasižiūrėjus į lentelę, matosi, kad laimėjome tik vieneriomis rungtynėmis mažiau nei „Kauno Žalgiris". Tai daug ką pasako. Tačiau „Kauno Žalgiris" pasiekė daugiau lygiųjų. Aišku, jei negali laimėti, visada geriau sužaisti lygiosiomis. Mes šiemet buvome komanda, kuri daugiau laimi nei pralaimi, bet lygiųjų beveik nebuvo. Buvo rungtynių, kai galėjome sužaisti lygiosiomis, bet pabaigoje praleisdavome įvartį. Tačiau buvo ir tokių rungtynių, kuriose gal ir nebuvome verti laimėti, kad charakterio dėka išplėšdavome pergales. Šis sezonas buvo kažkoks ypatingas, skyrėsi nuo kitų, nes pergalių pasiekėme daugiausiai per klubo istoriją. Tai yra geras rezultatas, rodantis, kad komanda turi charakterį, visada nori laimėti. Kai rezultatas lygus, mes daug rizikuojame, nors dėl to gal ir nukenčiame.

- Pagal praleistus įvarčius (43) „Hegelmann" A lygoje užėmė tik penktąją vietą. Kaip čia yra, kad pats žaidėte vidurio gynėjo pozicijoje, bet jūsų komandos stiprybė yra ne gynyba, o puolimas?

- Sakoma, kad puolimas laimi rungtynes, o gynyba - trofėjus. Aš kol kas to balanso gal ir nerandu. Analizuojame žaidimą, bandau taisyti klaidas, bet reikia pripažinti, kad klydome gan daug ir praleidome nemažai įvarčių, kai kuriose rungtynėse tai kainavo taškus. Kita vertus, mes daugiau įmušdavome nei praleisdavome ir tai atnešė pergales. Taip, norėtųsi šiek tiek geresnės gynybos, gal su ja būtume pasiekę daugiau, bet apskritai aš, nors ir buvau gynėjas, esu daugiau orientuotas į ataką. Man labiau patinka stebėti atakuojantį futbolą, kai komanda muša įvarčius, o ne aklai ginasi ir laukia savo galimybės. Toks yra mano stilius. Gal reikėtų kažkiek pasikeisti, bet visada reikia ir taikytis prie žaidėjų, prie to, kaip sukomplektuota komanda. Kol kas balanso gal ir trūksta.

- Po pralaimėto taurės finalo buvo ir trejų nelaimėtų A lygos rungtynių serija. Kas tai lėmė, emocinis nuovargis ar kiti faktoriai?

- Jau esu sakęs, kad ketvirtajame rate komandoms nebuvo sudarytos lygios galimybės. A lyga mūsų komandai padarė labai blogą dalyką. Nė vienas treneris nenorėtų žaisti praėjus porai dienų po finalo, ar jis būtų laimėtas, ar praloštas („Hegelmann" praėjus trims dienoms po finalo susitiko su „Kauno Žalgiriu" ir sužaidė 1:1, - red. past.). Manau, pirmaujančiai komandai tai suteikė labai didelį pranašumą. Mes tose rungtynėse pergalę paleidome paskutinę minutę. Taip nedaroma. Komentarai, kuriuos vėliau girdėjau iš atsakingų žmonių, manęs visiškai neįtikino, aš negavau atsakymo. Manau, taip čempionate buvo sugadinta visa intriga.

Po tų rungtynių jau jautėme, kad negalime konkuruoti dėl aukso ir reikia išlaikyti antrąją vietą. Žemiau buvusios komandos norėjo patekti į Europos turnyrus ir mes susidūrėme su spaudimu. Maždaug mėnesį po finalo nuotaikos nebuvo geros ir tai natūralu, nes finalą pralaimėjome. Tačiau, nors jautėme spaudimą iš žemiau buvusių komandų, susitvarkėme labai gerai. Tikrai didžiuojuosi komanda, nes buvo daug sunkių rungtynių, kuriose reikėjo rodyti charakterį, ir mes jį rodėme. O kad nelaimėjome trejų rungtynių iš eilės, tai mes ir nesame komanda, galinti viską laimėti per visą sezoną. Net negaliu sakyti, kad tai buvo duobelė. Dvejas rungtynes sužaidėme lygiosiomis, vienerias pralošėme. Gal tai lėmė daugiau emocinė komandos būklė. Svarbiausia, kaip užbaigėme čempionatą - laimėjome trejas iš ketverių paskutinių rungtynių ir užėmėme vietą, kurios šį sezoną, manau, mes ir nusipelnėme.

- Jūsų geografinis kaimynas yra čempionas „Kauno Žalgiris". Nors „Hegelmann" - ne Kauno, o rajono komanda, vis tiek esate šalia. Ar viename regione užteks vietos dviems stipriems klubams, ar užteks rėmėjų, pinigų, sirgalių?

- Pagal tai, ką matau dabar, nemanau, kad užteks. Finansinis skirtumas tarp šių dviejų klubų yra milžiniškas. Nematau, kad čia kažkas norėtų daugiau investuoti, į kažką lygiuotis. Turbūt klubo žmones tenkina tai, kas yra, nors manęs - netenkina. Turiu ambicijų ir manau, kad per penkerius metus parodėme, jog galime pasiekti daugiau. Tačiau tam reikia dėmesio, noro, kad klubas augtų ir tobulėtų. Kol kas to nematau ir greičiausiai to nebus.

- Galbūt vienas iš jūsų konkurentų - abiejų „Žalgirių" - pranašumų buvo sirgalių bazė. Vienoje pusėje - gilias tradicijas turintis sostinės klubas, kitoje - Kaune tiek daug reiškiantis „Žalgirio" pavadinimas. Ar sirgaliai buvo svarbus faktorius?

- Kol kas net negalime lygintis su tokiomis komandomis kaip Vilniaus „Žalgiris". Tai yra didžiausias futbolo klubas Lietuvoje, daugiausiai laimėjęs, turintis daugiausiai sirgalių. Kai žaidi pas juos ir matai, kiek susirenka žiūrovų, jauti, kad išties žaidi futbolą. Nežinau, kiek jaunam klubui reikia metų, kad užsiaugintų tokią sirgalių bazę. Gal tai ir neįmanoma. Kad klubas turėtų tradicijas, reikia egzistuoti dešimtmečius. Nežinau, ar mūsų klubas dar bus po trejų ar penkerių metų, bet per tokį laiką nėra jokių galimybių pasivyti Vilniaus „Žalgirį" pagal sirgalių skaičių. Ir nemanau, kad tokie klubai ilgai egzistuoja. Viskas priklauso nuo noro ir ambicijų.

- Jūs tame pačiame klube išdirbote jau penkerius metus - retas atvejis šiais laikais. Nesinori permainų?

- Jei matyčiau ambicijas, viskas būtų gerai, kam tada keisti klubą. Mes turime geriausią sporto direktorių Lietuvoje (Giedrių Klevinską, - red. past.), tuo net neabejoju, nes mes su vidutiniu biudžetu galime konkuruoti su geriausiomis komandomis. Jei būtų daugiau dėmesio, noro, net neabejoju, kad kovotume dėl čempionų titulo. Tačiau pagal tai, ką matau, atrodo, kad tai neįmanoma, o ir pakartoti tokius rezultatus nėra lengva.

- Ar yra kažkiek aiškumo, kur dirbsite kitą sezoną?

- Jokio aiškumo. Pirmas kartas per tuos penkerius metus, kad sezonas baigiasi, o niekas neaišku, komanda nėra komplektuojama. Esu stipriai nusivylęs. Nežinau, ką reikia dar pasiekti, kad kažkas norėtų, jog šis klubas augtų ir vėl kovotų dėl trofėjų. Kol kas atrodo, kad niekas čia „nešviečia".

- Nedaug Lietuvos futbolo trenerių dirba užsienyje. Jei taip susiklostytų, kad tektų pakeisti darbo vietą, ar užsienio klubai būtų jūsų prioritetas?

- Visada reikia žiūrėti, kokias klubas turi galimybes. Tačiau šiuo metu ilsiuosi, nesibaiminu, jei reikėtų pailsėti ir šiek tiek ilgiau. Gal būtent dabar ir būtų gera proga pailsėti. Nesinori pulti bet kur, norisi klubo su ambicijomis. Kol kas noriu tik pailsėti. Neišgyvenu dėl to, turėsiu darbą kito sezono pradžioje ar ne. Kaip bus, taip bus.