Olimpinė vicečempionė A.Skujytė: Lietuva per maža, kad brangintų tik auksą

Nuo sidabrinio daugiakovininkės pasirodymo Atėnų žaidynėse praėjo du dešimtmečiai. Sidabrą papildė 2012 m. Londone pelnyta bronza, nors jos reikėjo ilgai laukti, medalis A.Skujytę pasiekė po dopingu susitepusių konkurenčių diskvalifikacijos. Dabar olimpinė prizininkė dirba trenere ir stebi Lietuvos lengvaatlečių pasirodymus Paryžiaus žaidynėse. A.Skujytė tikisi, kad medalį parveš ir dabartiniai olimpiečiai. Nebūtinai auksinį, nes mažai valstybei labai svarbus bet kurios spalvos apdovanojimas.

Olimpinis A.Skujytės kelias buvo ilgas ir permainingas. 2000 m. žaidynės Sidnėjuje buvo tarsi apšilimas, jose užimta 12-oji vieta. 2004 m. Atėnuose lengvaatletė pasiekė savo svarbiausią laimėjimą. Surinkusi 6435 taškus, lietuvė septynkovės varžybose iškovojo sidabrą. Geriau pasirodė tik švedė Karolina Kliuft (Carolina Kluft, 6952 tšk.), kurios aplenkti Austra ir nesitikėjo. Tai, kad pavyko aplenkti bronzą gavusią britę Kelę Soderton (Kelly Sotherton, 6424 tšk.), A.Skujytė vadina malonia staigmena.

2008 m. Pekine viltis sužlugdė šuoliuose į tolį triskart užminta linija, dėl to iš varžybų teko pasitraukti. 2012 m. Londone finišas buvo skausmingas, nes atrodė, kad užimta tik penktoji vieta. Atpildas už kančias bėgimo takelyje A.Skutytę pasiekė vėliau. 2013 m. dėl draudžiamų preparatų vartojimo buvo diskvalifikuota ketvirtąją vietą užėmusi ukrainietė Liudmila Josipenka, o 2016 m. - ir bronzą pelniusi rusė Tatjana Černova. Lietuvei bronzos medalis įteiktas tik 2018 m.

Praėjus dviem dešimtmečiams nuo Sidnėjaus olimpinių žaidynių, A.Skujytė dirba Kauno sporto mokykloje „Startas". „Vaikų anksčiau buvau tikrai nemažai ir įvairaus amžiaus - nuo mažiukų iki paauglių ir studentų. Tačiau nuo rudens reikės mažinti skaičių, nes studijuoju doktorantūroje ir visko nebespėju. Liks darbas su vyresniais vaikais.

Pradedame nuo daugiakovės, bet ne kiekvienam ji prilimpa, ne kiekvienas gali tapti daugiakovininku. Kita vertus, kiekvienam naudinga išbandyti visą judesių bagažą, pasitikrinti, kur jis gabesnis, kas labiau patinka. Tačiau iš kiekvieno daugiakovininko nepadarysi, tai turiu ir grupelę sprinteriukų", - apie savo darbą pasakojo olimpinė vicečempionė. Užbaigti doktorantūros studijas Lietuvos sporto universitete ji viliasi per metus, nors neatmeta galimybės, kad procesas gali užtrukti ir ilgiau.

- Pati olimpinėse žaidynėse nedalyvaujate nuo 2012 m. Ar šis renginys jums vis dar yra šventė?, - paklausėme A.SKUJYTĖS.

- Visada smagu stebėti olimpines žaidynes. Aišku, labiausiai rūpi lengvosios atletikos varžybos. Šiuo metu atostogaujame, tai labiau pažiūrime dienos pabaigoje visus akcentus, nėra tiek laiko, kad nuolat sėdėtume prie TV ekrano ir viską stebėtume. Kai įsibėgės lengvoji atletika, seksime atidžiau.

- Kai žiūrite į startuojančius sportininkus, jaučiate pavydą ar, atvirkščiai, palengvėjimą, kad nereikia startuoti pačiai?

- Jausmai būna dvejopi. Viena vertus, pati esu viską perėjusi ir žinau, kaip tai nelengva, koks tai didelis darbas. Galvoji: kaip gerai, kad to nebereikia. Kita vertus, žinau, kad tai nėra tik begalinis darbas, olimpinėse žaidynėse yra ir daug kitų spalvų. Man labai patinka stebėti sportininkų emocijas. Aišku, emocijų būna įvairių, bet vis tiek gražu, kai jos palydi pasirodymus. Pati turiu visą spektrą atsiminimų ir galiu pajausti sportininko būseną, remdamasi savo patirtimi.

- Kokie prisiminimai liko iš žaidynių, vykusių prieš du dešimtmečius? Ko tikėjotės, vykdama į Atėnus?

- Į Atėnus vykau siekti rezultato. 2000 m. Sidnėjuje buvo tarsi apsiuostymas, vien tai, kad patekau, buvo „wow". Atėnuose buvo kryptingas darbas ir rezultato siekimas. Pavyzdžiui, Sidnėjuje labai norėjau dalyvauti žaidynių atidaryme, sportininkų parade. Užsidėjau šį pliusą, įgijau šią patirtį ir jos jau nebereikėjo kartoti. Atėnuose jau nebuvo tokios siekiamybės, nes žinojau, kaip vargina atidarymo ceremonija. Buvo visai kiti akcentai ir tikslai. Nors negaliu sakyti, kad važiavau kovoti būtent dėl medalio, tai atrodė nelabai įmanoma.

- Antikinės olimpinės žaidynės vykdavo Graikijoje. Ar Atėnuose labiau nei kitur jautėsi olimpinė dvasia?

- Turbūt ne. Negalėčiau išskirti, kur buvo daugiau tos olimpinės dvasios - Sidnėjuje, Atėnuose ar Pekine. Man jos buvo pilna visur. Sportininkai jos turbūt nejautė tik 2021 m. Tokijuje, nes nebuvo žiūrovų, buvo visiškai kitokios sąlygos. Ir dėl to jiems visiškai nepavydžiu, nes olimpinė šventė - ne tik varžybos. Tai yra bendra atmosfera. Jei olimpinės žaidynės vyksta normaliomis sąlygomis, ne per pandemiją, ta atmosfera labai jaučiama.

Aišku, priklauso ir nuo to, kiek sportininkas po savo varžybų pabūna žaidynėse. Atėnuose po varžybų turėjau tris dienas. Vieną dieną nuvažiavau iki Akropolio, antrą nuėjau į kitų sportininkų varžybas, trečią ieškojau lauktuvių. Nebuvo kada daugiau pavažinėti, nemačiau daug kitų rungčių, o tai yra labai smagu - pasirgti už kitus lietuvius, pamatyti jų varžybas, susipažinti. Kuo daugiau laiko turi po savo varžybų, kai jau esi atsipalaidavęs, neišgyveni dėl savo startų, tuo smagiau. Sidnėjuje turėjau gal net savaitę, pamačiau miestą, daug rungčių, netgi teko užlipti ant banglentės. Buvo labai smagu.

- Septynkovės varžybos baigiasi 800 m bėgimu, kuris nebuvo jūsų stiprioji rungtis. Atėnuose prieš šią rungtį dar turėjote vilčių tapti čempione ar svarbiau buvo tiesiog išsilaikyti trejetuke?

- Ne, dėl aukso viskas buvo aišku. Pagal visus skaičiavimus prieš paskutinę rungtį matėsi, kad jei pasieksiu savo normalų rezultatą, bronza bus garantuota. Man nereikėjo gerinti asmeninio rekordo, kažko vytis. Su ta mintimi ir ėjau į startą, nes 800 m bėgime nesu stipri. Kai galvoju, kad reikia kažką aplenkti, gaunasi blogiau, išsimušu iš ritmo. Ten buvo ramu. O sidabras buvo labai maloni staigmena.

- Turbūt nėra labai malonu, kai visas septynkovės rungčių kompleksas pasibaigia nemėgstamiausia rungtimi - 800 m bėgimu?

- Tiesa, bet taip jau buvo. Yra daug daugiakovininkų, kurie vykstant varžyboms kyla į viršų. Panašiai, kaip Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė šiuolaikinėje penkiakovėje, kur paskutinė rungtis yra jos arkliukas ir ji konkurentes skina kaip riešutėlius. Smagu žiūrėti į jos bėgimą, bet man būdavo atvirkščiai, reikėdavo surinkti kuo didesnį taškų bagažą, kad vėliau galėčiau kažkiek jį išbarstyti ir vis tiek likti aukštoje vietoje.

Puikiai supratau, kad nesu ištvermės rungčių specialistė. Jei būčiau didelį dėmesį skyrusi ištvermės rungčių treniruotėms, būtų nukentėjusios kitos rungtys. Priėmiau tai kaip faktą - tai yra mano silpnoji rungtis, kurioje turiu tiesiog atsilaikyti. Kai viską aiškiai suvoki, yra lengviau. Nereikia kaltinti viso pasaulio, ar, juo labiau, savęs, kad gal galėjau labiau pasiruošti. Kai nereikia savęs kaltinti, lengviau susitaikyti ir su nesėkmėmis.

- Ypač sunkus 800 m bėgimo finišas buvo Londono olimpinėse žaidynėse, po finišo kritote ant bėgimo dangos. Ar tai buvo sunkiausias karjeros momentas? Juk finišavusi dar nežinojote, kad kankinotės dėl medalio.

- Tikrai vienas iš sunkesnių. Iškart po varžybų emocijos buvo prastos, tiesiog liūdesys. Medalis mano rankose atsidūrė tik po šešerių metų. Tuo metu daug negalvojau apie vietas, žinojau, kad nesu stipri 800 m bėgime ir turbūt po finišo nukrisiu. Tikėjausi tose varžybose bent jau pasiekti Lietuvos rekordą, jis turėjo tapti paguodos prizu. Net ir to nepadariau, iki rekordo pritrūko 5 taškų. Laimei, paguodos prizas atėjo po šešerių metų.

- Ar baigus sportininkės karjerą perėjimas į kitą gyvenimo etapą buvo sklandus? Visiškai iš sporto neišėjote, tad didelių sukrėtimų galbūt nebuvo?

- Mano išėjimas buvo savotiškas. Visiškai karjerą baigiau 2017 m., tačiau po 2012 m. padariau vienerių metų pertrauką. Tada gimė sūnus, mėginau grįžti, bet tie grįžimo metai nebuvo sėkmingi, kūnas protestavo, nors labai norėjau sportuoti. Iš sporto pasitraukiau po truputį. Nuo 2012 m. treniravau, taigi nebuvo taip, kad dabar jau visko netenku, nebežinau, kas esu ir ką gyvenime daryti. Neišėjau iš stadiono, tik, kaip sakau, perėjau į kitą takelių pusę. Nebuvo labai sunku.

- Kitos jūsų pareigos yra Kilnaus sportinio elgesio komiteto prezidentės postas. Kiek jums svarbi ši veikla?

- Manau, svarbu pasiųsti žinutę, kad žmonės atkreiptų dėmesį į gerus pavyzdžius. Nes dažniausiai dėmesys nukrypsta į dalykus, kurie nėra labai geri. Juos lengva pastebėti, lengva pasipiktinti, o gražių pavyzdžių dažnai nematome. Manau, ši iniciatyva yra labai graži. Svarbu, kad žmonės tai matytų ir patys darytų pasaulį gražesniu.

- Lengvosios atletikos varžybos Paryžiuje dar tik įsibėgėja. Turbūt net ir paprasti sirgaliai turi savo lūkesčių, žiūri, kas Lietuvai galėtų laimėti medalį. Kokie jūsų lūkesčiai?

- Visada gražu, kai parvežamas medalis. Esame per maža valstybė, kad mums svarbus būtų tik auksas ir daugiau nieko. Bet kurios spalvos medalis yra puikus pasiekimas. Tikiuosi, lengvaatlečiai parveš Lietuvai tokį džiaugsmelį.