Regbio muzika - tarp klasikos ir metalo

Mantvydas pasirinko sportą, tapo profesionaliu regbininku, tačiau ir muzika jam labai artima iki šiol. Paklaustas, kuris muzikos stilius geriausiai atspindi regbį, treneris nurodė du - klasiką ir metalą.

Pirmąją - dėl griežtų taisyklių, antrąjį - dėl laisvės. Jei grojant suklysta vienas žmogus, išsiderina visas orkestras. Dabar M.Tveragos „orkestras" yra Lietuvos nacionalinė komanda, startavusi Europos čempionato „Trophy" diviziono turnyre.

Lietuvos regbininkai naująjį „Trophy" diviziono (antrojo pagal pajėgumą) ciklą pradėjo nesėkme - Šiauliuose 8:41 pralaimėjo Lenkijos komandai.

Visgi pralaimėjimas nėra tragedija, nes lenkai - varžybų favoritai, jie gina diviziono čempionų vardus, o Lietuvos rinktinė buvo gerokai atsinaujinusi. Naujas buvo ir treneris, šiose pareigose debiutavo M.Tveraga.

Jau netrukus lietuvių laukia dar dvejos rungtynės. Rytoj jie išvykoje žais su švedais, o lapkričio 15 d., taip pat išvykoje, - su iš žemesnio diviziono pakilusia Danijos rinktine.

Pasak M.Tveragos, šiuo metu svarbiausias dalykas yra ne rezultatai, o tai, kad mūsų rinktinė surastų savo identitetą. Su rinktinės treneriu pasikalbėjome ne tik apie regbį, bet ir apie muziką, gyvenimą tarp Lietuvos ir Italijos, meilę Lietuvos kaimui.

- Ar sunku buvo apsispręsti, kai sulaukėte pasiūlymo tapti Lietuvos rinktinės vyriausiuoju treneriu?

- Dar būdamas profesionalus regbininkas dirbau su Lietuvos rinktine, buvau trenerio padėjėjas, atsakingas arba už grumtynes, arba žaidimą po užribių. Kai gavau pasiūlymą tapti vyriausiuoju treneriu, nereikėjo daug galvoti.

Viena vertus, tai yra didelis darbas, jei nori kažką padaryti kokybiškai, siekti, kad regbio lygis paaugtų. Tai yra didelė atsakomybė. Kita vertus, tai ir didelė garbė, tad nebuvo apie ką daug galvoti.

- Kaip jautėtės prieš rungtynes su lenkais ir jų metu? Ar jaudinotės labiau nei eidamas į aikštę kaip žaidėjas?

- Taip, labiau. Vis tiek aš esu lietuvis, buvau auklėjamas, kad Lietuva yra Tėvynė. Treniruoti jos rinktinę yra garbė, tad jaudulio buvo. Tačiau tai buvo malonus jaudulys, adrenalinas. Vienas iš tų įvykių, kuriuos prisiminsi visą gyvenimą. Dėl to juk ir dirbame. Sportininkams tokie dalykai yra tarsi degalai.

- Kaip vertinate pirmąsias rungtynes, ar Lietuvos rinktinė galėjo sužaisti geriau?

- Jau pirmosiose rungtynėse žaidėme su stipriausiais varžovais, mūsų komanda buvo atsinaujinusi. Aišku, daug dalykų galėjome padaryti geriau, ypač standartinėse padėtyse. Tačiau galėjome sužaisti ir daug blogiau. Šios rungtynės yra lyg bazė, nuo kurios turime pradėti ir eiti į priekį ilgame darbe. Lietuvos rinktinei šiuo metu reikia tik darbo ir tinkamo požiūrio.

- Gal ir gerai pradėti naują ciklą rungtynėmis su stipriausia diviziono komanda?

- Kai pradedi turnyrą rungtynėmis su stipriu varžovu, svarbu suprasti, ko tu nori. Jei rungtynės nepavyktų ta prasme, kad būtų netinkamas žaidėjų požiūris, trūktų pasiaukojimo, tai sukeltų nusivylimą.

Tačiau šiose rungtynėse kiekvienas į aikštę išėjęs žaidėjas atidavė 120 proc. jėgų. O tai yra labai gera pradžia tolimesniam darbui. Pradėti ciklą rungtynėmis su stipriu varžovu visada yra labai įdomus iššūkis, o iššūkiai regbyje yra esminis dalykas.

Be to, rungtynės vyko ne pačiomis geriausiomis oro sąlygomis. Bet aš galvoju, kad tik tokios sąlygos parodo tikrą komandos sielą. Esu laimingas, kad Lietuvos rinktinė turi labai gerą sielą.

- Pats dar žaidžiate regbį Italijoje?

- Mąstau apie tai, kad sužaisčiau paskutinį sezoną, bet šiuo metu noriu koncentruotis darbui Lietuvos rinktinėje, atlikti jį juo geriau. Po to gal dar ir sužaisiu sezoną. Praėjusį sezoną dar turėjau profesionalo sutartį su klubu Sardinijoje, kur aš gyvenu.

Visgi manau, kad jei vienu metu darai daug dalykų, tau nepavyksta nė vieno iš jų padaryti 100 proc. Reikia koncentruotis į vieną dalyką ir dabar nusprendžiau koncentruotis į rinktinę.

- Papasakokite, kaip atsitiko, kad dar vaikystėje persikėlėte į Italiją?

- Mano mama yra operos dainininkė Jolanta Stanelytė ir ją dar Tarybų Sąjungos laikais pakvietė išvažiuoti į Italiją mokytis dainavimo. Italija šioje srityje yra kaip Naujoji Zelandija regbyje. Mama nuvažiavo, jai patiko ir ji pasiėmė mane kartu.

Keletą klasių dar baigiau Lietuvoje, todėl moku lietuviškai skaityti. Manau, labai svarbu neužmiršti, kaip kalbėti ir skaityti lietuviškai. Italijoje baigiau mokyklą ir pradėjau žaisti regbį. Pradėjau gan vėlai, būdamas 14-os, bet man gerai sekėsi.

- Ar Italija yra gera šalis, jei nori tapti regbininku?

- Italija man tikrai daug davė. Žaidžiau ir Prancūzijoje, Paryžiuje, esu nemažai pakeliavęs. Italija apskritai yra gera vieta gyventi, o regbyje ji turi gilias tradicijas, rinktinė dalyvauja Šešių nacijų turnyre.

Regbis Italijoje ir dabar auga, nes daromi teisingi pasirinkimai. Tai man padėjo kaip žaidėjui ir dabar padeda kaip treneriui, nes turiu daug pažinčių Italijos regbio bendruomenėje.

- Nuo šiol laviruosite tarp dviejų šalių - Lietuvos ir Italijos?

- Taip. Dabar yra bene ilgiausias periodas, kai be pertraukos esu Lietuvoje - nuo liepos pradžios. Iš pradžių grįžau padėti Šiaulių „Baltrex" klubui.

Man tai buvo labai naudinga, nes galėjau gyvai pamatyti Lietuvos regbį. Vienas dalykas, kai gyveni užsienyje, grįžti ir bandai kažką daryti. Kitas dalykas, kai vietoje matai žaidimo dinamiką, supranti kultūrinius dalykus, mąstyseną.

- Būdamas Lietuvoje visą laiką skiriate darbui, regbiui, ar turite ir mėgstamų laisvalaikio užsiėmimų?

- Man labai patinka Lietuvos kaimas. Kai esu laisvas, mėgstu į jį važiuoti, nes jame atrandu ramybę. Aišku, yra ir nuostabūs miestai - Vilnius, Kaunas, Šiauliai. Be to, man labai patinka muzika, aš su ja užaugau. Kai yra laiko, patinka ir „Playstation", kodėl gi ne?

- Yra kažkoks konkretus kaimas, į kurį važiuojate dažniausiai?

- Taip, mano tėvas turi kaimą, į kurį nuolat važiuodavome, kai dar buvau mažas. Jis yra netoli Elektrėnų, bet pavadinimo dabar nepasakysiu. Ir tai yra tikras kaimas, senovinis, o ne koks labai gražiai iščiustytas.

Ten nuvažiavęs jauti sielą ir man tai labai patinka. Nuvažiuoji, pavalgai, pakalbi su šeimyna, o be to, kaip gali nemylėti lietuviškos pirties. Ten yra rankų darbo pirtis, senovinė, ąžuolinė. Labai smagu.

- Ar tėvai nebandė įkalbėti pasirinkti muzikanto kelią?

- Be abejo, bandė. Gal septynerius metus lankiau konservatoriją, grojau violončele, pianinu, lankiau solfedžio pamokas. Tačiau, kai pradėjau žaisti regbį, buvo labai sunku viską suderinti. Jei esi profesionalus žaidėjas, tenka ir daug važinėti.

Dabar, kai tik galiu, einu į teatrą. Be to, esu metalo koncertų maniakas. Man tie koncertai yra didžiausias malonumas.

- Kokiame koncerte lankėtės pastarąjį kartą?

- Šiaip esu didelis „Metallica" gerbėjas. Kai jie koncertuoja Europoje, visada stengiuosi apsilankyti. O paskutinis buvo AC/DC koncertas. Irgi nereali grupė.

- Regbis atsirado kaip džentelmenų sportas, bet visuomenėje jis turi šiurkštaus žaidimo įvaizdį. Kokia muzika geriausiai atspindi regbį?

- Sutinku, kad regbis yra šiurkštus sportas, bet tuo pačiu metu jis yra ir protingas sportas. Kaip šachmatai. Galėčiau palyginti regbį su klasikine muzika ir aukšto lygio metalu. Su klasika - dėl griežtų atlikimo taisyklių.

Niekur negali suklysti, tai labai panašu į orkestrą ir dirigentą. Jei vienas suklysta, dingsta visa melodija. O dėl laisvės, kurią jauti aikštėje, regbį galiu palyginti su geru, kokybišku metalu.

- Grįžkime prie rinktinės reikalų. Laukia dar dvejos rungtynės ir pirmiausiai vyksite į Švediją, kurios rinktinė pirmosiose rungtynėse 57:12 sutriuškino kroatus. Ten turbūt bus ne ką lengviau nei rungtynėse su lenkais?

- Daug analizavau tiek lenkus, tiek švedus, ir galiu pasakyti, kad lenkai labai išsiskiria fizine jėga. Šiame divizione jie yra fiziškiausia komanda. Žinoma, švedai irgi yra atlikę labai gerą darbą, patobulėję. Laukia dar vienos labai sudėtingos rungtynės.

Iš komandos labiausiai noriu to, kad nenusileistume žemiau to pagrindo, ant kurio esame, ir dar pagerintume žaidimą. Kad kiekvienose rungtynėse visi kartu po truputį kiltume aukščiau.

- Žiūrint į visą turnyrą ir realiai vertinant Lietuvos rinktinės galimybes, kokie yra jūsų lūkesčiai, kokia vieta tenkintų?

- Į šį klausimą visada atsakau, kad ši komanda pirmiausiai turi rasti savo identitetą. O jis atrandamas dirbant. Su darbu ateina rezultatai. Šiuo momentu sunku pasakyti, kokią vietą mes galime užimti.

Lenkai rungtynėms su mumis ruošėsi maždaug mėnesį, o mes turėjome daug mažiau treniruočių, nes vyko Baltijos „Top" lygos čempionatas. Jei vyrai toliau dirbs taip kokybiškai, kaip dirbo per šį neilgą laiką, galime pasiekti įdomių rezultatų.

Aišku, svarbiau siekti ne trumpalaikių rezultatų, žiūrėti toliau, bet įdomių dalykų gali būti ir šiame cikle.