Unikalus sugrįžimas į moterų lygą

Ji užima trenerio asistentės pareigas, bet kartu ir žaidžia. Ir ne trumpam išbėga į aikštelę, o rungtyniauja po daugiau nei 30 minučių.

Jei šis faktas stebina nepakankamai, pridėkime dar vieną - krepšininkei jau 44-eri. „Šį sezoną dar pabaigsiu, o paskui jau bus matyti", - sako M.Sauliūtė.

Patirties, kuria gali pasidalinti su komandos draugėmis, M.Sauliūtė sukaupė tikrai daug. Su Lietuvos rinktine ji žaidė 2007, 2009 ir 2011 m. Europos čempionatuose, su Vilniaus TEO ir Kauno „Aistėmis" tris sezonus rungtyniavo Eurolygoje.

2015 m. įžaidėja persikėlė į Alytų, neturėjusį komandos aukščiausioje lygoje. Trumpas sugrįžimas įvyko 2018-2019 m. sezone, kai M.Sauliūtė atstovavo „Aistėms". Po to - vėl Alytus ir žaidimas B divizione. Visgi šiemet paaiškėjo, kad sugrįžti į aukščiausią lygą niekada nevėlu. Alytiškės laimėjo B divizioną, o M.Sauliūtė ir žaidė, ir buvo vyriausioji komandos trenerė. Rugpjūčio 28 d. ji paminėjo 44-ąjį gimtadienį, o rugsėjo 30 d. vėl išbėgo į aikštelę aukščiausioje lygoje.

Kol kas „Alytaus-Gut.lt" komanda pralaimėjo abejas rungtynes. Ji namie 54:62 nusileido Klaipėdos LCC universiteto ekipai ir 69:72 - Rygos Stradinio universiteto krepšininkėms. Su pastarosiomis žaista todėl, kad Lietuvos čempionatas yra atviras, jame varžosi ir dvi Latvijos bei viena Estijos komanda.

M.Sauliūtės vidurkiai - 7,5 taško, 4 rezultatyvūs perdavimai ir 11 naudingumo balų. Amžius netrukdo jai užimti pagrindinės įžaidėjos pareigų ir žaisti vidutiniškai po 33 minutes.

- Neskaičiuojant trumpos pertraukos, kai atstovavote „Aistėms", Alytuje žaidžiate jau dešimtmetį. Kas atvedė į šį miestą? Jūs pasirinkote Alytų ar Alytus jus pasirinko?, - paklausėme Mildos SAULIŪTĖS.

- Istorija gan įdomi, nes seniai, kai dar buvau pirmakursė, Vilniaus TEO kelias jaunas krepšininkes, tarp jų ir mane, paskolino Alytaus „Snaigei". Ten žaidžiau porą sezonų, susipažinau su vyru, bet po to krepšinis nuvedė į kitus miestus - Marijampolę, Kauną. Kai Kaune žaidžiau paskutinį sezoną, vėl pradėjome bendrauti su vyru ir aš, galima sakyti, atitekėjau į Alytų.

Ši istorija yra daugiau meilės nei krepšinio. Alytuje gyveno mano senelis, jis turėjo namą labai gražioje vietoje, ant Dailidės ežero kranto. Jam palikus šį pasaulį, tėtis klausė: ką darome su senelio namu, parduodame ar pasiliekame? Tačiau tada Alytumi nelabai domėjausi, nes komanda žaidė B divizione. Tėčiui sakiau, kad dėl krepšinio į Alytų tikrai negrįšiu ir namą reikia parduoti. Namą pardavė, o gavosi taip, kad visgi grįžau.

Dabar alytiškiai man jau sako, kad nelaiko manęs vilniete. Visi galvoja, kad aš alytiškė. Šis miestas tapo tikrais namais.

- Praėjusį sezoną, kai komanda žaidė B divizione, jūs buvote vyriausioji trenerė. Kodėl dabar užimate jau ne šias, o asistentės pareigas (vyr. treneriu dirba Audrius Borneika, - aut. past.)?

- Kadangi mūsų biudžetas nėra didelis ir komandos formavimas užtruko, nepavyko rasti įžaidėjos, todėl nusprendėme, kad dar parungtyniausiu. Aukščiausiame divizione lygis yra tikrai aukštesnis nei B, ir žaisti, ir dirbti vyriausiaja trenere būtų labai sudėtinga. Nusprendėme pasikviesti vyriausiąjį trenerį, kad galėčiau padėti ir aikštelėje, ir šalia aikštelės.

- Tai krepšininkės vaidmuo yra tik laikinas ar šį sezoną dar planuojate rungtyniauti iki galo?

- Šį sezoną dar pabaigsiu, o paskui jau bus matyti. Merginos sako: jeigu tu išeisi, tai ir mes išeisime. Aš sakau: nevarykite manęs į kapus aikštelėje. Sakiau, kad šis sezonas bus paskutinis.

- Dirbate trenere ir Alytaus sporto ir rekreacijos centre. Kokio amžiaus mergaites treniruojate?

- Vyriausioms jau po 17 metų, joms šie metai yra paskutiniai mūsų centre. Vidurinėje grupėje yra 2011-2013 m. gimusios mergaitės, o pačios mažiausios yra pirmokės, antrokės, trečiokės. Iš vyriausių auklėtinių Karoliną Kardokaitę jau įtraukėme į moterų komandos sudėtį, kitoms dar truputį trūksta, bet kažkada gal ir jos paaugs iki tokio lygio.

- O kokio amžiaus mergaites labiausiai patinka treniruoti?

- Visose grupėse yra savų pliusų ir minusų. Mažiausioms viskas atrodo nauja, matau, kad akys dega, joms viskas įdomu. Vyresnėms jau ne taip įdomu, jos supranta, kad čia yra juodas darbas. Kita vertus, vyresnės mergaitės mato, kad tas darbas pradeda atsipirkti, jos kažką išmoko. Su vidurine grupe dirbu jau keletą metų ir tikrai smagu, kai daug kartų kažką kali ir kali, o vieną dieną auklėtinė ateina ir sako: trenere, man pavyko. Aišku, ne tik su mergaitėmis, bet ir apskritai su šiuolaikiniu jaunimu yra ta problema, kad sunku išlaikyti jų motyvaciją, dėmesį. Dabar daug visokių pagundų, lengviau pasiekiamų dalykų, tad sunkoka jas sudominti.

- Ateitį siejate su trenerės profesija?

- Taip. Dabar, kai grįžome į A divizioną, man tenka ir dalis vadybinio darbo, tačiau manau, kad trenerio darbas, nors irgi nelengvas, yra šiek tiek paprastesnis. Visgi aš daug geriau išmanau būtent šį darbą. Manau, jame ir liksiu.

- Lietuvos vyrų krepšinyje ilgaamžiškumo pavyzdys yra Mindaugas Lukauskis. Nesulaukiate palyginimų su juo?

- Kol kas palyginimų nesulaukiu, bet pačiai kartais kyla tokios mintys, kad pas vyrus buvo Mindaugas, o moterų krepšinyje aš rašau tokią istoriją.

- Prieš šį sezoną nebuvo abejonių, kad gal jau laikas padėti kamuolį į šalį?

- Tų abejonių visada yra, juolab jų buvo prieš šį sezoną, nes perėjome į aukščiausią divizioną. Mano fizinės galimybės yra kitokios nei jaunų krepšininkių. Buvo daug dvejonių ir baimių, bet po truputį ruošėmės su komanda. Kol kas sužaidėme tik dvejas rungtynes, bet labai didelio skirtumo nepajaučiau. Tikiuosi, viskas bus tvarkoje ir per visą sezoną.

- Abejose rungtynėse aikštelėje išbuvote ilgiau nei 30 minučių...

- Taip, nes kol kas neturime antros įžaidėjos. Planas buvo toks, kad aš ir būčiau ta atsarginė įžaidėja, bet gavosi kaip gavosi. Pagrindinės įžaidėjos dar neturime, ieškome, deramės. Tikiuosi, jos sulauksime ir man nereikės žaisti po 30 minučių.

- Kaip manote, gal moterų lygoje išlaikyti ilgaamžiškumą lengviau nei LKL, nes pastarojoje žaidimo lygis yra tikrai aukštas? O galbūt atvirkščiai, moterims yra sunkiau?

- Sunku palyginti. Aišku, pas vyrus yra visai kitokie greičiai, žaidime daugiau jėgos. Kita vertus, mes, moterys, turime daug atsakomybių ir namuose. Nėra lengva viską suderinti ir išlaikyti fizinę formą. Manau, tiek vyrams, tiek moterims tai yra vienodai sunku.

- Kas svarbiau, norint taip ilgai išlikti krepšinyje - gera kūno priežiūra ar vidinės nuostatos, noras žaisti?

- Visko reikia. Be abejo, reikia prižiūrėti kūną, tačiau reikia ir motyvacijos, noro. Be noro nieko nebus, net jei ir turėsi gerą kūną.

- Alytaus komandos paraiškoje įrašyta ir klubo rinkodaros vadovės pareigas užimanti Rasa Žemantauskaitė, kuriai taip pat 44-eri, tačiau į aikštelę ji dar neišbėgo. Ar išbėgs?

- Gal ir teks jai išbėgti į aikštelę, nors Rasą, su ja pasitarę, įtraukėme kaip atsarginį variantą - jei pasipiltų traumos, ligos. Kad turėtume pakankamą žaidėjų skaičių. Rasa nedalyvauja kiekvienoje treniruotėje, tačiau juda, sportuoja ir savarankiškai, ir su komanda.

- Komandoje yra kelios patyrusios krepšininkės ir būrys jaunų. Kaip su jumis bendrauja tos jaunosios - kaip su trenere ar kaip su komandos drauge?

- Visaip būna, pavadina ir trenere, ir Milda. Didelio oficialumo nėra, bendraujame draugiškai. Aš joms sakiau: nekreipkite dėmesio, kad aš ir trenerė, kai žaidžiame, esu jūsų komandos draugė. Kažkur kitur - galbūt jau ir trenerė. Ačiū merginoms, kad jos tai priima.

- Kol kas „Alytaus" sugrįžimas trunka dar neilgai, tačiau neabejoju, kad ir anksčiau sekėte, kas dedasi aukščiausiame divizione. Kaip moterų lyga pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį?

- Pasikeitė tai, kad neliko atskiros Baltijos lygos, šį sezoną yra atviras čempionatas. Tenka pasivaržyti ir su Latvijos, Estijos komandomis. Bendras vaizdas yra panašus, kaip ir anksčiau. Ir dabar yra kelios stiprios komandos, kitos - truputį silpnesnės. Galbūt tik dėmesys moterų krepšiniui dabar yra šiek tiek padidėjęs, tai džiugina.

- Vilniaus „Kibirkštis" pirmąsias dvejas rungtynes laimėjo 44 ir 84 taškų persvara. Kai matote tokius skirtumus, negąsdina, kad ir jums teks žaisti su vilnietėmis?

- „Kibirkštis" yra kito lygio komanda, ji ruošėsi Eurolygos atrankai, o dabar ruošiasi Europos taurės turnyrui. Joje yra daug Lietuvos rinktinės žaidėjų, daug neblogų legionierių, dirba rinktinės treneris. O mes stengsimės, kovosime ir mokysimės iš jų.

- Alytaus komandos sąskaitoje yra 2 pralaimėjimai, bet taškų skirtumai nebuvo dideli. Kaip vertinate sezono pradžią?

- Nepaisant to, kad patyrėme du pralaimėjimus, manau, jog startas yra neblogas. Visgi mūsų komanda yra nauja, tarpusavio supratimo dar truputį trūksta. Sportuoti pradėjome tik paskutinę rugpjūčio savaitę, o treniruočių grafiką veikia tai, kad kažkas studijuoja, kažkas dirba - ne visada susirenka visa komanda. Susižaidimo trūksta, bet sezonas ilgas ir mes dar patobulėsime.

- Kokie yra klubo tikslai šį sezoną ir tolimesnėje ateityje? Turbūt tikitės, kad į aukščiausią divizioną sugrįžote ne vienam sezonui?

- Ilgalaikis tikslas yra augti, tobulėti kaip organizacijai ir kaip komandai, kažko pasimokyti kiekvienose rungtynėse ir treniruotėje. O šio sezono tikslas irgi yra daugiau tobulėjimas. Nors norėtųsi ir patekti į atkrintamąsias varžybas.