Olimpinis šimtmetis: ir vargai, ir 30 medalių

Lietuvos olimpinės istorijos pradžia galima laikyti 2024 m. gegužės 25 d. Mūsų futbolo rinktinė Paryžiuje sužaidė šveicarais, pralaimėjo 0:9 ir tuo savo pasirodymą baigė. Sėkmė nelydėjo ir dviejų Lietuvos dviratininkų, nepasiekusių finišo. Tokia sunki buvo olimpinė pradžia - tik 13 sportininkų, nepasiekusių teigiamų rezultatų. Tokie buvo ir laikai - jauna valstybė negalėjo sportui skirti daugiau lėšų.

Beje, 1924 m. formaliai nebuvo net Lietuvos olimpinio komiteto, įkurto tik 1937 m. Sportininkais rūpinosi ir į Paryžių juos delegavo Lietuvos sporto lyga (LSL).

Su olimpine prieškario istorija A.Poviliūnas yra susipažinęs kaip tyrinėtojas, knygų autorius. 1988 m. gruodžio 11 d., kai buvo atkurtas LTOK, jis jau buvo tiesioginis įvykių dalyvis. A.Poviliūnas tapo pirmuoju organizacijos prezidentu ir vadovavo jai iki 2012 m. Pasibaigus pirmajam Lietuvos olimpinio judėjimo 100-mečiui, būtent A.Poviliūnas gali bene daugiausiai papasakoti apie pradžią, sugrįžimą ir sunkų kelią į pripažinimą.

- Kurie asmenys prieškario laikais labiausiai nusipelnė, kad Lietuva 1924 m. įsilietų į olimpinę šeimą? - paklausėme A.POVILIŪNO.

- Tarp pradininkų buvo Garbačiauskų šeima. Steponas Garbačiauskas (Lietuvos delegacijos vadovas, futbolo rinktinės kapitonas, - red. past.) įdėjo didžiulį indėlį, kad Lietuva 1924 m. dalyvautų olimpinėse žaidynėse. Prisidėjo ir jo žmona Elena Garbačiauskienė - pirmoji „Sporto" laikraščio redaktorė. Su ja teko asmeniškai susipažinti. Kartu su olimpiniu čempionu Gintautu Umaru į Šveicariją vežėme S.Garbačiauskui skirtą mūsų meistrų pagamintą paminklą. Po to jį ir E.Garbačiauskienę perlaidojome Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Asmeniškai man Garbačiauskai svarbūs ir dėl tokių įvykių, o kalbant apie vadovavusius žmones, reikia paminėti LSL vadovą generolą Joną Jurgį Bulotą.

- J.J.Bulota kartais vadinamas pirmuoju faktiniu Lietuvos olimpinio komiteto vadovu, nors komiteto tuo metu dar nebuvo. Sutinkate su tokiu vertinimu?

- Sutinku. Kai po LTOK atkūrimo sprendėme mūsų olimpinę bylą, teko ne kertą susitikti su Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) vadovais ir jie pripažino, kad Lietuvoje komitetas veikė nuo 1924 m., kai mūsų sportininkai pirmą kartą įžengė į olimpinę areną. Formaliai IOC dokumentuose net neparašyta, kad tai buvo sporto lyga. Parašyta - Lietuvos olimpinis komitetas. Kadangi LSL vadovavo J.J.Bulota, aš taip pat jį laikau pirmuoju olimpinio komiteto vadovu.

- Estija dar 1920 m. olimpinėse žaidynėse laimėjo 3 medalius. Latvija žaidynėse debiutavo 1924 m., kaip ir Lietuva, bet į Paryžiaus žaidynes pasiuntė daug daugiau sportininkų - 36. Kas lėmė, kad kaimynai sporte mus buvo gerokai aplenkę?

- Manau, Estijai labai padėjo ryšys su Skandinavija, su Suomija. Tas ryšys buvo labai tamprus ir estai, be abejo, buvo pažengę daug toliau. O Latvija ekonomiškai buvo žymiai stipresnė už Lietuvą ir galėjo daugiau skirti sportui. Tais laikais - taip, mes buvome stipriai atsilikę, bet entuziazmo netrūko ir pas mus. Džiaugiuosi, kad bent jau vasaros sporto šakose dabar lenkiame ir latvius, ir estus. Deja, žiemos sporto šakose stipriai atsiliekame.

- Persikelkime į 1988-uosius. Gal prisimenate, kada kilo idėja atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą?

- Viskas prasidėjo nuo Sąjūdžio. „Sąjūdžio žinias" redagavo olimpinis prizininkas Arvydas Juozaitis, jis paprašė Rimvydo Rimdžiaus, kuris vėliau tapo mūsų atkūrimo grupės nariu, parašyti žinutę: ar galėtume savarankiškai dalyvauti olimpinėse žaidynėse? Žinutė buvo maža, bet svarbi. O sporto pasaulį sudrebino „Sporto" laikraščio žurnalistės ir mūsų darbo grupės narės Romos Grinbergienės straipsnis „Ar naudosimės teise į LTSR nacionalinį olimpinį komitetą?". Buvo labai daug atsiliepimų, kad reikia dalyvauti savarankiškai.

Paskatino ir tai, kad 1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse daug lietuvių, tuomet dar atstovavusių TSRS rinktinei, iškovojo medalius. Keturi mūsų krepšininkai praktiškai ištraukė rinktinę į aukso medalius, Arminas Narbekovas ir Arvydas Janonis laimėjo auksą futbole, Valdemaras Novickis - rankinyje. Ir kitose sporto šakose netrūko medalininkų, dukart olimpiniu čempionu tapo dviratininkas G.Umaras. Ir patys sportininkai suprato: juk galime ir savarankiškai dalyvauti žaidynėse.

Juo labiau kad tuo metu netgi TSRS konstitucija ir Olimpinė chartija leido dalyvauti atskirai komandai. IOC prezidentui Chuanui Antonijui Samarančui (Juan Antonio Samaranch) buvo galvos skausmas - ką su mumis daryti. Jis vis sakė: jei išsispręs politiniai klausimai ir Maskvos valdžia leis, dalyvausite.

- Ar tuomet tikėjotės, kad Lietuva dalyvaus žaidynėse kaip nepriklausoma valstybė?

- Turėjome dideles ambicijas, labai entuziastingai priėmėme tą sprendimą, bet, tiesą sakant, nelabai suvokėme, kad laukia toks ilgas kelias į tikrą pripažinimą. Aišku, tai lėmė politiniai procesai. Man asmeniškai buvo labai sunku, turėjau daug kalbėti su sporto visuomene, sportininkais. Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. ir LTOK vykdomasis komitetas, ir Sporto komiteto kolegija kreipėsi į sportininkus, organizacijas, kad jau neturėtume dalyvauti TSRS rinktinėse ir čempionatuose. Visi sutiko.

Ta padėtis tęsėsi pusantrų metų. TSRS Sporto komitetas spaudė per tarptautines organizacijas, kad negalėtume niekur dalyvauti. Mūsų sportininkai išties negalėjo niekur dalyvauti, net futbolo rungtynes organizuodavome pagal neįprastas taisykles - du kėliniai po 40 min., o ne po 45 min. Sunkiausia buvo susirasti varžovus. Kaip buvo ekonominis embargas, taip jis buvo ir sporte. Sportininkai, federacijų vadovai buvo nelabai patenkinti, nors jie patys pritarė sprendimui nedalyvauti TSRS čempionatuose.

Buvo sunkus laikotarpis, tačiau po Maskvos pučo politiniai klausimai pradėjo spręstis. Lietuvos valstybė sulaukė pripažinimo, mus 1991 m. rugsėjo 18 d. pakvietė į Berlyną dalyvauti IOC vykdomojo komiteto posėdyje ir pasakė, kad nėra jokių kliūčių dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Popieriai buvo paruošti, Ch.A.Samarančas pakvietė mus dalyvauti 1992 m. Albervilio žiemos olimpinėse žaidynėse. Buvo situacija „iš laivo - į balių". 1991 m. rugsėjį de facto jau buvome pakviesti, bet de jure pripažinimo reikėjo laukti iki lapkričio.

Albervilyje dalyvavo nedidelė komanda, bet grįžome kaip nugalėtojai, nors tada tikėjomės geresnių rezultatų. Juk važiavo ir 1988 m. olimpinė čempionė Vida Vencienė. Ji startavo po pertraukos, gimdymo, ir užėmė devintąją vietą. Buvome nepatenkinti, nors, jei mūsų slidininkai tokią vietą užimtų dabar, būtų didelis džiaugsmas. Buvo daug vargo, bet gerai tai, kas gerai baigiasi. Džiaugiuosi, kad tie metai nepraėjo veltui.

- Įvertinkime rezultatus. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva dalyvavo devyneriose vasaros olimpinėse žaidynėse ir iškovojo 30 medalių. Daug tai ar mažai?

- Manau, tokiai valstybei kaip Lietuva tai yra geras rezultatas, juo džiaugiuosi. Kita vertus, dabartinė situacija... Esu LTOK garbės prezidentas, nenoriu visai atitrūkti, dalyvauju vykdomojo komiteto posėdžiuose, nors neturiu teisės balsuoti, ir delikačiai pasakau savo nuomonę.

Kai kur nelabai sutinku su dabartine sporto politika. Norisi bendro darbo su valstybinėmis įstaigomis - Nacionaline sporto agentūra, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Norisi tampresnio ryšio, nes rezultatą galime pasiekti tik kartu.

Paskutiniai rezultatai Paryžiaus žaidynėse buvo neblogi, panašius ir prognozavau. Buvo iškovoti keturi medaliai, aš prognozavau vienu daugiau, bet beveik atspėjau. Tačiau, žiūrint į 2028 m. Los Andželo olimpines žaidynes, padėtis atrodo sudėtinga.

- Los Andžele tiek medalių neprognozuojate?

- Reikėtų susėsti prie bendro stalo ir priimti rimtus sprendimus, kam skirti didžiausią dėmesį. Bus sunku, jei išsklaidysime dėmesį visiems, taip pat ir naujoms sporto šakoms, tokioms kaip lakrosas ar softbolas. Los Andžele dalyvaus tiek pat sportininkų, kiek ir Paryžiuje, maždaug 10,5 tūkst., tačiau dalį kvotų nugriebs tos naujos, mums nelabai žinomos sporto šakos. Tradicinėse sporto šakose gali sumažėti rungčių skaičius. Visa tai reikia labai gerai apgalvoti. Ar turime susikoncentruoti į tradicines sporto šakas, kurias jau turime? Ar skirti ypatingą dėmesį moterų sportui, nes jame kol kas šiek tiek mažesnė konkurencija?

Jei viską paliksime savieigai, matau vienintelį medalį - disko metiko Mykolo Aleknos. Nebent dar prisidėtų neseniai įtraukta pakrančių irklavimo disciplina, kurioje mūsiškiai gerai startavo. Manau, konkurencija bus didesnė nei Paryžiuje. Džiaugiamės 3x3 krepšiniu, bet ir jame konkurencija bus didesnė. Breiko olimpinėje programoje nebus. Iš plaukikų po ketverių metų gerai pasirodys nebent mūsų jaunieji, nors reikia pasveikinti Rūtą Meilutytę su pasaulio čempionės titulu, kad ir neolimpinėse rungtyje. Ar ji galės taip pasirodyti ir po ketverių metų? Nežinau, duok Dieve.

Reikia labai gerai pagalvoti, kur mes einame, ką planuojame. Ir tai reikia daryti kartu, visoms organizacijoms. Reikia žiūrėti, ar turime žmones, trenerius. Mes tų žmonių daug neturime. Jei užsidarysime atskiruose pasaulėliuose, nieko nebus. Yra daug klausimų, bet yra ir kam juos spręsti. Yra jauni, aktyvūs žmonės. Prisimindamas save tokiame amžiuje ir ką mums pavyko išspręsti, viliuosi, kad išspręs ir jaunimas. O kai kada jis gali kreiptis patarimo į žmones, kurie jau praėjo daug etapų.