Atėjote pas gydytoją? Pamirškite gėdą

- Vidaus ligų gydytojai neretai painiojami su šeimos gydytojais, koks tas skirtumas?

- Paprastai šeimos gydytojai dirba ambulatorinėje grandyje, o vidaus ligų gydytojai dirba stacionare. Bet esminis skirtumas yra tas, kad šeimos gydytojas gydo pacientą nuo gimimo, o vidaus ligų gydytojai gydo nuo pilnametystės.

Vidaus ligų gydytojai yra savotiški detektyvai, nes pacientai, aplankę daug medikų ir neradę priežasties, ateina pas mus. Vidaus ligų gydytojas ieško, kas gi žmogų susargdino, jei kiti specialistai pasakė, kad jie savo patologijos neįžvelgia, tačiau pacientas skundžiasi sveikatos sutrikimais.

Būna ir kelios priežastys, kodėl paciento savijauta yra bloga. Čia reikia holistinio požiūrio į žmogų, todėl vidaus ligų gydytojas žiūri į visumą.

- Dėl to ir rinkotės tokią specialybę, nes patinka detektyvai medicinoje?

- Būtent. Kartais juokaujama, kad kardiologai nemato žemiau diafragmos, pilvo chirurgai arba gastroenterologai - aukščiau diafragmos. Nes visi specialistai savo praktikoje vadovaujasi savo specialybės medicinos norma. O čia privalai matyti viską, nuo galvos iki kojų pirštų galiukų...

- Kaip pasikeitė pačių medikų darbas dėl tobulėjančios diagnostikos, kaip pasikeitė patys pacientai?

- Pacientai šiais laikais labiau išprusę, daugiau besidomintys savo sveikata ir gera savijauta. Tačiau yra ir kategoriškų pacientų, kurie patys panaršo internete ir mano, jog jau viską žino apie savo ligą ir jos gydymą. Visgi tam, kad suprastum internete rastą informaciją, ypač mokslinius straipsnius, reikia turėti pakankamai bazinių žinių, bent jau gerai išmanyti biologijos ir chemijos pagrindus, juk žmogaus organizmas yra labai sudėtingas, jis kartais gali ir nustebinti. Kaip dėstytojai, mūsų korifėjai, teigė, jūs mokotės, o praktikoje klasikinių situacijų turėsite tik apie 30 proc., visa kita bus kaip juoda dėžė - kuomet nežinai, kas pacientą susargdino.

Gydytojo gyvenime ir darbe yra labai svarbi komunikacija, ypač svarbu išklausti pacientą, vieni pacientai labai aiškiai atsako, kiti įsivaizduoja, kad atėjo kaip pas būrėją ir gydytojas turi atspėti, kokie negalavimai kamuoja pacientą. Pasitaiko, kai pacientai neatskleidžia visos informacijos arba nutyli svarbias detales, nes mano, kad tai kažkas nereikšmingo ar gėdingo. O tai gali lemti diagnozės nustatymą.

Dėl komunikacijos trūkumo sugaištama daugiau laiko diagnozės nustatymui, gali būti skirta daug bereikalingų tyrimų. Pavyzdžiui, Prancūzijoje pacientai viską papasakoja gydytojui, jeigu jo klausiama apie alkoholio vartojimą, tai jis sąžiningai atsakys, kad pirmadienį išgėrė tiek, antradienį - tiek, o trečiadienį nieko negėrė. O kai kalbi su mūsų pacientais, jie nepasisako, nors būna ir akivaizdūs požymiai ir tyrimai rodo, kad žmogus vartojantis, bet jis kategoriškai tai neigia. Supraskite vieną dalyką: pas gydytoją nėra gėdingų atsakymų.

- Kalbant apie užsienį: Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II mirties liudijime parašyta, jog ji mirė nuo senatvės. Lietuvoje - vengiama nurodyti tokią priežastį, išeina, kad nuo senatvės miršta vos keli senukai per metus.

- Mes bijome tos diagnozės „senatvė", nes žmogus gali mirti tik nuo ligų, o ne nuo senatvės. Tada kyla klausimas, kada ta senatvė ateina? Vienam senatvė 40 metų, o kitas 90-metis gali jaustis gana jaunas. Jeigu panagrinėtume mirties liudijimus, kurie buvo išrašyti 1930-1940 metais, tai neretas įrašas, kad žmogus mirė nuo senatvės, nepaisant to, kad žmogui buvo tik 30 arba 45 metai. 1950-1960 metais vyrų gyvenimo vidurkis buvo apie 50 metų, vyrai sunkiai dirbdavo, o medicina nebuvo tokia pažangi, kaip šiais laikais. Miokardo infarktas būdavo mirties nuosprendis, šiais laikais žmogus grįžta į darbo rinką ir apskritai pamiršta, kad turėjo tokį įvykį savo gyvenime.

Kitas dalykas, kodėl tik „senatvė" yra nerašoma, yra tas, kad ilgai gyvenantis žmogus būna sukaupęs puokštę ligų. Tos ligos yra progresuojančios ir finale ligos priveda prie mirties.

Nors dar pasitaiko, kad tiesiogine mirties priežastimi yra įvardijamas ūmus širdies ir kraujagyslių nepakankamumas, nors žmogus mirė nuo 4 stadijos vėžio. Mirties priežastimi įvardijama „senatvė" tuomet, kai kalbama apie ypač garbaus amžiaus sulaukusius senolius, kurie visą gyvenimą buvo sveiki, bet vieną dieną staiga numirė. Tie žmonės ir atitinka tuos senatvės kriterijus, kada tokia mirties priežastis rašoma.

- Bet ar neiškreipiama statistika, kad daug žmonių miršta nuo širdies ligų, kai širdis mirštant ir taip sustoja dėl kitų progresavusių ligų?

- Statistika gali išsikreipti dėl mirties priežasčių kodavimo ypatumų. Logiška, kad kai žmogus miršta, tai širdis ir sustoja. Kultūriškai sudėliota, kad mūsų negalavimų priežastis yra širdis. Žmogus labiausiai ir jaučia širdį. Pas mus net tautosakoje pilna pasakymų „man širdį skauda". Jeigu pažvelgtume į arabiškas šalis, tai ten „kepenys skauda", nes ten kepenys svarbiausias organas.

- Kaip gyventi, kad kuo ilgiau išlaikytume gerą sveikatą?

- Svarbiausia yra išlaikyti aukso vidurį ir nepulti į kraštutinumus. Mes ir dietų turėtume laikytis tų, kurios atitinka mūsų klimato zoną. Mūsų protėviai buvo mėsėdžiai, nes šaltas klimatas, vasaros trumpos - augalinio maisto įvairovės pasirinkimas buvo menkas. Natūraliai tapome labiau mėsėdžiais.

Svarbu nepersivalgyti ir nebadauti, nes tai yra stresas organizmui. Kraštutinumai yra blogai. Geležį, vitaminą B12 ir vitaminą D žmogaus organizmas geriausiai įsisavina iš gyvulinės kilmės produktų, ne augalinės. Pavyzdžiui, veganams mūsų klimato sąlygomis (kas pas mus auginama) pasirinkimas augalinės kilmės maisto produktų yra ypač skurdus. Jei laikomasi griežtos dietos, tai ją reikia labai gerai subalansuoti. Dabar madinga laikytis begliuteninės dietos, bet jeigu žmogus turi atitinkamus fermentus, kurie virškina gliuteną, vadinasi, jis mums reikalingas. Begliuteninės dietos turi laikytis tie žmonės, kurie neturi fermentų, skaidančių gliuteną. Lygiai tas pats ir dėl laktozės. Jeigu žmogaus organizmas ją virškina, ji mums ir reikalinga. Pieno produktai apskritai sveiki organizmui.

Dar vienas klaidingas įsitikinimas dėl skysčių vartojimo, kad būtina skaičiuoti ir matuoti skysčius bei jų nepadauginti. Šis klaidingas įsivaizdavimas atėjęs iš dializuojamų pacientų, jiems griežtai nustatoma suvartojamo skysčių per parą norma, nes jų inkstai nefunkcionuoja ir skysčiai nepašalinami, dėl to būtina sekti skysčių balansą. Bet jeigu tą modelį pradėsime taikyti sveikam žmogui, tai mes galime net sukelti inkstų funkcijos nepakankamumą. Vanduo inkstams reikalingas kaip skalbimo mašinai vanduo, nes esant nepakankamam kiekiui vandens, skalbimo procesas sutrinka.

Mes turime įsiklausyti į save, ką mums sako mūsų organizmas. Nereikia vaikytis madų, nes šalių kultūros, papročiai, medicina bei gydymas gali skirtis atsižvelgiant netgi į rasinius skirtumus. Tarkim, Kinijoje, Tailande, Kambodžoje, Indijoje labai populiari netradicinė medicina, pavyzdžiui, masažai, kurių tradicijos ten siekia iki 5000 metų. Tačiau svarbu žinoti, kad netinkamai parinktas masažas gali padaryti daugiau žalos nei duoti naudos. Kai kuriais atvejais masažai išvis kontraindikuotini, pavyzdžiui, esant giliųjų venų trombozei.

- Dar yra požiūrio, kad jei žmogus jaunas, ko jis eina pas tuos gydytojus?

- Skausmas, negalavimas nebūna be priežasties. Ar priežastis labai svarbi, ar tokia, kurią galima greitai pakoreguoti, - čia jau kitas klausimas. Sovietmečiu vaikai dažnai skųsdavosi kojų skausmais. Šiandien mes turime gana daug nediagnozuotos plokščiapėdystės pasekmių: susidėvėjusius žmonių kelius, klubus, stuburą. Analogiškai yra su įgimta klubo sąnario displazija. Jeigu ji laiku nediagnozuojama, sąnarys dėvisi, ir 50-60 metų žmonės jau turi protezuotis...

- Sovietmečiu buvo gėda turėti sveikatos problemų?

- Sovietmečiu net akinius nešioti buvo gėda, jeigu vaikams išrašydavo akinius, tai praktiškai vos ne mirties nuosprendis. Džiugu, kad jau išėjome iš komplekso nešioti akinius. Pastebite? Šiandien labai daug žmonių nešioja akinius, tuo tarpu sovietmečiu visi „turėjo" labai gerą regą - vaikščiodavo prisimerkę, bet svarbiausia - be akinių. Taigi sovietmečiu „nebuvo" neįgaliųjų, nei kurčiųjų, visi buvo standartiškai, vadinkime, gražūs. Bet juk taip nebuvo. Ir dabar žmonės su negalia išeina į viešumą, dalyvauja visuomeniniame gyvenime, juk jie tokie patys, kaip ir mes.

Žmogus ir pats save turi priimti, save mylėti. Kad mes būtume laimingi, pirmiausia išmokime mylėti patys save. Nes kiekvienas esame išskirtinis.

- Visi gydytojai turi savo šūkį, koks yra Jūsų?

- „Nepakenk sau, kitam, aplinkai". Tai yra labai svarbu. Juk kiekvienas mūsų yra svarbus. Žmogus yra kaip vienas iš sraigtelių gerai veikiančiame laikrodžio mechanizme - jame nėra nereikalingų detalių, visos jos vienodai reikšmingos. Taip ir įstaigoje - kiekvienas darbuotojas sukuria pridėtinę vertę nepriklausomai nuo jo einamų pareigų.