Nuo senatvės nemirštama?

Nuo kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau kaip pusė, t.y. 52,1 proc. visų mirusiųjų, nuo piktybinių navikų - 21 proc., dėl išorinių mirties priežasčių - 6,1 proc., o nuo virškinimo sistemos ligų 5,2 proc. visų mirusiųjų. Nuo COVID-19 ligos mirė 589 asmenys, kurie tesudarė 1,6 proc. visų mirusiųjų.

Higienos instituto atstovė Danutė Umbrasienė „Vakaro žinioms" aiškino, kad senatvė, kaip pagrindinė mirties priežastis, Lietuvoje nurodoma vidutiniškai 8 mirusiesiems per metus (vertinant 2010-2023 m. laikotarpį).

„2023 metais 2 mirusiesiems pagrindine mirties priežastimi buvo nurodyta senatvė (2022 m. - 4).

Senatvė pati savaime nėra mirties priežastis. Pasaulio sveikatos organizacija senatvę priskiria prie nepatikslintų mirties priežasčių. Kuo mažesnis procentas „senatvės" mirties priežasčių statistikoje, tuo jos kokybė yra geresnė", - aškino D.Umbrasienė.

Pasak jos, mirties priežasčių struktūra Lietuvoje, pasaulyje ir Europos Sąjungos valstybėse narėse skiriasi nedaug. Dažniausios mirties priežastys yra šios: kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai ir išorinės mirties priežastys. Daugelyje ES valstybių narių trečioje vietoje yra mirtingumas nuo kvėpavimo sistemos ligų. Lietuvoje mirtingumo rodikliai nuo kraujotakos sistemos ligų ir dėl išorinių mirties priežasčių - vieni didžiausių tarp ES valstybių narių.

„Vakaro žinios" klausė gydytojos geriatrės, vidaus ligų gydytojos prof. habil. dr. Vitos LESAUSKAITĖS dėl sąvokos „senatvė" vartojimo kaip pagrindinės mirties priežasties. Pasak profesorės, senatvė, kaip pagrindinė mirties priežastis, matyt, išties galėtų būti vartojama dažniau.

„Tiesioginis mirties mechanizmas dažniausiai esti širdies ir kraujagyslių sistemos veiklos sutrikimas, nežiūrint į tai, kokios priežastys jį sukėlė. Todėl, matyt, ir vyksta statistikos iškraipymas per dažnai diagnozuojant širdies ir kraujagyslių ligas. Kita vertus, kitų valstybių patirtis rodo, kad platesnis senatvės kaip mirties priežasties vartojimas gali slėpti nekokybišką sveikatos priežiūrą", - sakė V.Lesauskaitė.

- Kokios lėtinės ligos aktualiausios būtent tarp pagyvenusių žmonių? Kokios priežastys? - klausėme prof. habil. dr. V.Lesauskaitės.

- Senėjimas yra rizikos veiksnys daugelio lėtinių ligų, tokių kaip širdies ir kraujagyslių ligos, sąnarių ligos, cukraligė, demencija, onkologinės ligos, lėtinė obstrukcinė plaučių liga ir kt. Tai lemia bendri senėjimo ir lėtinių ligų mechanizmai.

- Papasakokite apie gydytojo geriatro profesiją. Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria gydytojai geriatrai? Gal jų vaidmuo ateityje didės?

- Gydytojai geriatrai gydo senyvo amžiaus pacientus. Gydytojams geriatrams būdingas platus, holistinis požiūris į sveikatą, apimantis biopsichosocialinius komponentus. Sakoma, kad geriatrija - tai bendroji medicina su gerumu. Geriatrijai būdinga, kad pacientas yra dėmesio centre, tai individualizuota, personalizuota medicina. Gydant senyvus pacientus dažnai sunku pritaikyti gydymo gaires, priežiūros standartus. Mūsų pacientai labai individualūs.

Iššūkių geriatrams yra daug. Viena, kad reikia nuolat kovoti už savo identitetą, geriatrinės tarnybos plėtrą, kita - pacientų ir jų artimųjų švietimas, taip pat medikų ir apskritai visuomenės švietimas. Kita vertus, senyvų pacientų ligų diagnostika ir gydymas savaime yra iššūkis dėl dauginio ligotumo, kognityvinių sutrikimų, polifarmacijos, artimųjų stokos, slaugytojų naštos, socialinės izoliacijos, ribotų finansinių išteklių, funkcinio nepakankamumo, riboto nepriklausomumo.

Žmonių visuomenės senėjimas kelia iššūkius ne tik medikams. Būstų projektavimas, gatvės, transportas, žalieji miestų plotai, ergonomiškos darbo vietos, informacinių technologijų naudojimas kompensuojant prarandamas funkcijas, maisto produktų pakuotės ir aibė kitų dalykų gali palengvinti senjorų gyvenimą bei sumažinti jų artimųjų naštą.

- Kodėl vieni žmonės, net turintys žalingų įpročių, senatvėje gana sveiki, gana kokybiškai gyvena, o kiti, net labai rūpindamiesi savimi, - turi daug sveikatos bėdų? „Kalta" genetika?

- Vien genų kaltinti negalima. Juk mes išties ne visada galime įvardinti, kas po ta sveika gyvensena slepiasi, - gal buvo daug streso gyvenime, psichologinių traumų, gal trūksta žinių apie mitybą, fizinį aktyvumą, gal piktnaudžiaujama maisto papildais, gal darbo sąlygos buvo žalingos.

- Visuomenėje paplitęs požiūris, kad jeigu žmogus vyresnis, perkopęs 60 metų, tai būtinai turės puokštę ligų.

- Jei spręsime apie žmogų pagal jo amžių, tai bus eidžizmas, kuris yra seksizmo ar rasizmo analogija. Eidžizmas - diskriminacija pagal amžių. Apie žmogų turime spręsti ne pagal metus, o pagal gebėjimus, biopsichosocialines funkcijas. Kaip minėjau, pagyvenę žmonės labai individualūs - yra garbaus amžiaus žmonių labai geros sveikatos, be abejo, yra ir ligotų.

- Ko reikia, kad senatvė būtų kokybiška, kad žmogus būtų savarankiškas, džiaugtųsi gyvenimu?

- Pripažinta, kad sveikam senėjimui didelės reikšmės turi pakankamas fizinis aktyvumas, tinkama mityba, pozityvus mąstymas, dvasingumas. Svarbus yra stresų valdymas, tinkama gyventi ir dirbti neužteršta aplinka. Taigi, ne vien genetika lemia, kokia bus senatvė. Labai svarbūs yra ir epigenetiniai veiksniai, modifikuojantys genų veikimą.

- Vis kalbama apie pensinio amžiaus ilginimą, ar realu tai pasiekti Lietuvoje ne popieriuje, bet ir praktikoje?

- Pensinio amžiaus ilginimas dėl visuomenės senėjimo vyksta visame pasaulyje, trūkstant jaunų darbingo amžiaus žmonių. Tačiau neretai senjorai yra dirbtinai išstumiami iš darbo rinkos, nors ir norėtų dar padirbėti. Reikia ne tik ilginti pensinį amžių, bet ir adaptuoti darbo vietas, kad jos tiktų vyresniems darbuotojams, trumpinti darbo laiką, organizuoti mokymus. Būtų gerai, jei apsispręsti - dirbti ar ne - galėtų patys senjorai.