Neklauskit dainiaus vardo, arba „Laukuose dobilas raudonas“

1937 metais „Naujojoje Romuvoje" publikuotas jaunos pradedančios poetės Viktorijos Kumpikevičiūtės eilėraštis „Šianapjūtė" iškart patraukė skaitytojų dėmesį, netrukus žmonės sukūrė eilėms melodiją ir daina ėmė skambėti visuose Lietuvos kraštuose.

Tą trumpą kūrinėlio pavadinimą visi greit pamiršo ir daina buvo pavadinta pirmuoju posmu: „Laukuose dobilas raudonas". Tokiu pavadinimu kūrinėlis ir šiandien skamba pageidavimų koncertuose. Štai tas pirmapradis eiliuotas tekstas:

Laukuose dobilas raudonas

Laukuose rasos tviska.

Medus ir meilė lapais varva -

Medus ir meilė viskas.

Pamilo dobilas raudonas

Vėjavaikę ramunę,-

Ir meldžiasi į aukso dangų -

Lai vasara pabūnie!

Linguoja, šoka laibos smilgos

Ir šaukia kaip padūkę -

Paliki, vasara, mums meilę.

O vasara, pabūki!

Laukuose dobilas pavargęs,

Laukuose plienas tviska,

Mirtis ir meilė lapais varva,-

Mirtis ir meilė - viskas.

Kas nežino Lietuvoje tos vadinamosios „liaudiškos" dainos? Ne kartą teko girdėti ir perkurtus autentiškus žodžius, ir gerokai pakitusią autorinę redakciją. Kaip yra teigusi rašytoja Aldona Ruseckaitė, šis lengvas, gražus, melodingas tekstas patyrė įvairių nuotykių, buvo išspausdintas netgi kaip kito poeto eilėraštis.

1962 m. Niujorke išleistoje stambioje „Laisvės kovų dainų" rinktinėje (ją redagavo poetas Jonas Aistis) pateikiamas gerokai skirtingas šios dainos tekstas:

Laukuose dobilas raudonas,

Laukuose rasos tviska,

Medus ir meilė lapais varva,

Medus ir meilė - viskas.

Sugrįžki, jaunyste, alyvom sužydėk,

Tavęs aš šaukiuosi, sugrįžk ir paskubėk.

Pamilo dobilas raudonas

Baltą laukų ramunę

Ir tylią mėnesienos naktį

Dainuoja susibūrę:

Sugrįžki, jaunyste, alyvom sužydėk,

Tavęs aš šaukiuosi, sugrįžk ir paskubėk.

Mėnulis spindi vandenėly,

Griežlė lankoj dejuoja,

Nuskyniau baltą ramunėlę

Ir būriau jos žieduose:

Sugrįžki, jaunyste, alyvom sužydėk,

Tavęs aš šaukiuosi, sugrįžk ir paskubėk.

Sakyk, mažute ramunėle,

Ar laimė dar sugrįš ?

Ar aš dar kartą pamatysiu

Jos mėlynas akis.

Sugrįžki, jaunyste, alyvom sužydėk,

Tavęs aš šaukiuosi, sugrįžk ir paskubėk.

Mėnulis baltu spindulėliu

Jos blakstienas palies,

O ant mano namelių vartų

Mirtis gedulą ties...

Sugrįžki, jaunyste, alyvom sužydėk,

Tavęs aš šaukiuosi, sugrįžk ir paskubėk.

Papieviais vasara tik rieda,

Žiedai vėl prasiskleis,

Bet aš nerasiu tavo pėdų

Ant asfalto akmens.

Sugrįžki, jaunyste, alyvom sužydėk,

Tavęs aš šaukiuosi, sugrįžk ir paskubėk.

Laukuose dobilas pavargęs,

Laukuose plienas tviska,

Mirtis ir meilė lapais varva

Mirtis ir meilė - viskas.

Negrįžki, jaunyste, jau tu pavėlavai, -

Nuvyto ramunė, negrįš jau tie laikai...

1939-ieji metai - išskirtiniai V.Kumpikevičiūtės gyvenime. Poeto Bernardo Brazdžionio rūpesčiu pasirodė pirmasis ir, deja, vienintelis poetės eilėraščių rinkinys „Vasara laukuos". Knyga netikėtai sulaukė net septynerių teigiamų recenzijų. Romantines poetės eiles gražiai įprasmino ažūriniai jos vyro dailininko Rimto Kalpoko piešiniai.

1940 m. pradžioje „Lietuvos aide" rašytojas Vytautas Sirijos Gira rašė: „V.Kumpikevičiūtės knyga sudaro gana malonią staigmeną, nes jauti turįs reikalo su tikra poezija. Tegul toji poezija ir „neparbloškia" savo gaivalingumu, tačiau ji palieka skaitytojo sieloje gana malonių įspūdžių".

Tad kas gi buvo tos populiarios dainos autorė? V.Kumpikevičiūtė gimė 1918 m. vasario 6 dieną Padarbų kaime (Mažeikių rajonas). Jau mokydamasi miesto gimnazijoje, ėmė garsėti kaip poetė. Šeimoje augo šeši vaikai - trys broliai ir trys seserys. Iš tos gausios šeimos akivaizdžiai išsiskyrė Viktorija - tikra Žemaitijos laukų gražuolė. Tobulą kūno sandarą svariai papildė dvasingas vidinis poetės pasaulis.

Iki skausmo Viktorijos širdin buvo įstrigusi tėviškė. Jos tėvų namai Žemaitijoje liko kaip mielas gamtos kampelis su visom spalvom ir kvapais. „Rugių laukai, parugės, visur pilna gėlių, žydinčių ramunių ar vosilkų aromato,- rašė poetė savo dienoraštyje. - Netoli tekėjo Venta, gaivinusi vasarų karštymečiais, apdainuota eilėraščiuose, regėta sapnuose. Tėvų namai - dabar mano svajonių žemė: didelis sodas, už jo - žydinčios pievos. Myliu Ventos pakrantes, nes tai gražiausia upė pasaulyje... Pro pat namus čiurleno Dubupis. Kiek vakarų ir naktų prie jo prarymota!"

Naujas pažintis ir erdves atvėrė 1936 m. prasidėjusios studijos Kauno meno mokykloje. Čia ji pirmą kartą susitiko ir susipažino su Salomėja Nėrimi. Keista, romantiško būdo tuomet jau garsi Salomėja paliko didelį įspūdį jaunajai dailininkei ir poetei. Ne veltui vėliau Kumpikevičiūtė atidžiai sekė S.Nėries kūrybą. Galbūt neatsitiktinai garsus literatūros tyrinėtojas Viktoras Alekna Viktoriją vadino „mažąja Salomėja".

Itin artimai poetė bendravo su Kaziu Boruta, kuris gyveno netoliese. Kur kas reikšmingesnė Viktorijos pažintis buvo su rašytoju Antanu Vaičiulaičiu - jie dažnai susitikinėdavo. Egzistuoja prielaidos, jog Vaičiulaitis, tuo metu rašydamas savo romaną „Valentina", į savo herojės charakterį sudėjo daug V.Kumpikevičiūtės bruožų.

1937 m. Viktorija ištekėjo - jos gyvenimo draugu tapo Rimtas Kalpokas, garsaus dailininko Petro Kalpoko sūnus. Netrukus jaunavedžių šeima sulaukė dviejų atžalų - sūnaus Povilo ir dukros Silvijos Kalpokaitės - Vėlavičienės (vėliau tapusios garsia asmenybe Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje). Santuoka, deja, nebuvo sėkminga; po šešerių metų pora išsiskyrė.

Ta pirmoji poetės knyga bibliografine retenybe tapo dar ir dėl to, jog ją išleidusi šventojo Kazimiero draugijos leidykla buvo uždaryta prasidėjus sovietinei okupacijai. Ir visi tos leidyklos leidiniai išimti iš apyvartos.

Tarybiniais metais poetė iš principo niekam nebesiūlė savo eilių. O kaip suprasti, jog jos posmai pasirodė ano meto antologijose? Čia verta prisiminti kuriozinį atsitiktinumą. 1967 m. išleista antologija „Graži tu mano brangi tėvyne". Joje paskelbtas ir garsusis V. Kumpikevičiūtės eilėraštis „Šianapjūtė".

Poetės dukra Silvija (tuomet dirbusi Martyno Mažvydo bibliotekoje) ėmė dėkoti antologijos sudarytojams už vėlei prisimintą ir pirmą kartą tarybiniais metais pripažintą garsųjį eilėraštį. Šie labai nustebo - negi Kumpikevičiūtė gyva? Mat pagal anuometinius kanonus cenzoriai atlaidžiau žiūrėjo į mirusių poetų publikacijas. Tad tas kūrinys tąkart ir išvengė cenzūros varžtų. O kai pradžia padaryta, vėlesnių metų antologijose jau drąsiai buvo spausdinami Kumpikevičiūtės eilėraščiai.

Viktoriją, kaip dailininkę, ne kartą kviesdavo dėstyti piešimo mokyklose. Bet jai, lietuvybės puoselėtojai, darbas sovietinėse ideologinėse įstaigose atrodydavo atgrasiai. O pragyvenimo šaltinį juk vis tiek reikėjo rasti. Keliolika metų dirbusi „Drobės" gamykloje, ji neretai atlygį gaudavo šventose vietose - kunigai jai atveždavo šventųjų pavyzdžius, tad ne vienas jos pieštas paveikslas atsidūrė Žemaitijos bažnyčiose.

Kodėl ši knyga taip ir liko vienintele bibliografine retenybe? Negi poetė nebekūrė eilių? Ji rašė. Eiliavo. Bet epocha žiauriai pasikeitė. Okupacija ir karo negandos užtemdė romantiškos sielos šauksmą. „Kam rašyti? Jeigu rašai, tai rašai savo išgyvenimus ir dedi į stalčių. Nes nieks nespausdins, ir pačiai nėra ko spausdintis. Atėjo tokie laikai..." - tai pačios Viktorijos mintys iš jos dienoraščio.

Daug metų ji gyveno Kaune kartu su sūnumi Povilu, dirbusiu Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Ją guodė pro langus matomi Nemuno pakrančių vaizdai. Vis dėlto gyvenimas mieste ją dusino. Todėl didžiausią atgaivą ji pajusdavo savo vasarvietėje Dzūkijoje, kur paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius ji praleisdavo nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. „Nemėgstu miesto, nemėgstu žmonių minios. Kai tik vieversėlis užtraukia savo pavasarinę giesmę, patraukiu į Dainavos girias" - tai žodžiai iš jos dienoraščio...

Ta neblėstanti gamtos gyvybė išsiliedavo jos eilėse: „Be jūsų negaliu gyventi, / Numirt be jūsų negaliu / Ilgiuosi kaip gražiausios šventės / Miškuos paklydusių kelių"...

Atkūrus Nepriklausomybę madinga tapo ieškoti bajoriškų šaknų, išskirtinių biografinių faktų. Viktorija buvo abejinga garbės titulams. Ne kartą su pasididžiavimu ji sakydavo, jog „mano mama iš dūminės pirkios".

Poetė nenutildė savo balso. Ji ir toliau rašė apie mylimus medžius, eiliavo apie gamtos grožį, apie žavias Nemuno pakrantes, kurias ji kasdien regėjo per savo buto Kaune langą. Daug eilių buvo sukurta apie stebuklingą Dievo palaimą, apie Kristaus asmenybę. Argi tokie eilėraščiai galėjo tikti sovietinei lektūrai?

Bet kai Lietuva vėl atgavo nepriklausomybę, V. Kumpikevičiūtė neskubėjo su savo eilėmis į viešumą. Ji juk matė - pasipylė didžiuliai srautai jaunų, veiklių rašytojų. Ar verta jai brautis į tą kūrėjų minią?

Eilėraščiai atsirasdavo jos sąsiuviniuose. Apie žaliąją gamtą, apie nuostabų paukštelių čiulbėjimą, apie saulėtekių ar saulėlydžių grožį. Ir, žinoma, apie dieviškąją palaimą.

Tie eilėraščiai taip ir būtų likę paraštėse. Tik po poetės mirties nenuilstantis literatūros žmogus Alfas Pakėnas parengė ir 2019 metais Kaune išleido dar vieną - dabar jau antrąją V.Kumpikevičiūtės knygą „Vasara laukuos". Joje pakartoti ne tik pirmojoje knygoje publikuoti eilėraščiai, o ir visas pluoštas dar niekur neskelbtų eilių.

Kam teko laimė skaityti rinkinį „Vasara laukuos", rašė poetas Mykolas Karčiauskas, įsitikino, jog vos ne kiekvieną poetės eilėraštį galima dainuoti. Tą ir darė jauni dainininkai, nieko neatsiklausę, net pakeisdami vieną kitą žodį, kad meiliau prie dvasios liptų... Neatsitiktinai Viktorijos eiles dažnai pasirenka dainininkai. Pati poetė yra sakiusi, jog „lietuviškos dainos - gryna poezija". O kur poezija, ten, jos įsitikinimu, yra ir grožis, ir mintys, ir šviesa.

Antroji V.Kumpikevičiūtės knyga pasirodė, deja, tik 150 egzempliorių tiražu ir bematant tapo bibliografine retenybe. Su graudžia nostalgija ir jautraus dvasingumo doze poetė naujuose eilėraščiuose ne kartą gręžėsi į Kristų.

V.Kumpikevičiūtės poeziją gražiai įvertino literatūrologas Remigijus Jakulevičius, teigęs, jog jos lyrika yra dainiškoji neoromantinė. „Šioje poezijoje nėra ideologijos, svarbiausias - dvasinis asmeninis išsisakymas. Įsižiūrėjimas į save buvo įteisintas, kaip puiki savęs ir pasaulio pažinimo galimybė.

Jos kūryba kupina tikros meilės, namų ir gamtos, šilumos ilgesio. Tai švelni, jautriai išsakyta, aistringa poezija, kažkokiais neregimais minčių syvais susiliejanti su tautosaka, atkartojanti lietuvių kultūra gyvenančių žmonių jausmus ir mintis".

Poetė užgeso 2005 m. spalio ketvirtąją. Tuomet paskelbtame Lietuvos rašytojų sąjungos nekrologe sakoma, jog atsisveikindami su Poete ir palydėdami ją į Amžinybę, tikime - jos lyrikos knyga „Vasara laukuos", šiuo metu jau esanti bibliografine retenybe, ilgam išliks mūsų atmintyje ne kaip paminklas, o kaip tylus dvasios dosnumas...