Neklauskit dainiaus vardo, arba „Vai ko nusižvengei, bėrasai žirgeli…“

Viskas prasidėjo net prieš devynis dešimtmečius, kai smetoninių laikų žurnalas „Žvaigždutė" paskelbė Adomo Kerevičiaus eilėraštį „Žirgeliui". Prisiminkime tą patį pirmąjį, dabar populiaria daina „Vai ko nusižvengei, bėrasai žirgeli?", teksto variantą, paskelbtą 1932 metais:

Vai ko nusižvengei,

Bėrasis žirgeli,

Ko dairais aplinkui

Į dulkėtą kelią?

Tas kelias į Vilnių -

Gedimino pilį,

Kur garsieji amžiai

Užmigdyti tyli.

Kur lietuvis kenčia

Laisvės nepažinęs,

Kur prislėgtas verkia

Praeitį atminęs...

Bet nurimk, žirgeli,

Dar ne laikas joti:

Aš turiu dar augti

Ir jėgoms, ir protu.

Tik tuomet į Vilnių

Tiesų kelią rasim,

Gedimino pilin

Vėliavą nunešim!..

Tekstas imponavo daugeliui žmonių. Muzikalesni saviveiklininkai netrukus sukūrė melodiją ir daina pradėjo skambėti. Ypač didelį pakilimą šis tekstas įgijo po kelių metų, kai lietuviai pradėjo godoti dėl prarasto Vilniaus. Lietuvos sostinės vadavimui skirtoje lektūroje būtent ir išsiskyrė ši patriotinė daina.

Prieš du dešimtmečius išėjusiame „Lietuvių liaudies dainyno" aštuonioliktajame tome V. Ivanauskaitė teigė: „Šią dainą drąsiai galima laikyti ir viena mėgstamiausių dvidešimt pirmojo amžiaus pradžios lietuvių liaudies dainų, kuri pačiomis įvairiausiomis progomis tebedainuojama visame krašte".

Daina nepasimiršo ir atgavus Vilnių. Juk tuoj pat prasidėjo dviejų okupacijų metas. Tad vos ne kasdien tautosakinėjanti ši daina ne tik skambėjo visuose Lietuvos pakraščiuose, bet vis pasipildydavo naujais posmais. Prasminga buvo pabrėžti, jog verta keliauti į Vilnių, „kur mūsų broliai vargsta už Tėvynę". Ne tik joti, bet ir kariauti, ir „Gedimino pily trispalvę iškelti". O iškėlus ir pasimelsti prie Aušros vartų...

Daina atkeliavo ir į tautosakos rankraštynus. Rietavo apylinkėse užrašyta daina pasipildė dar vienu posmu:

Gedimino bokšte

Trispalvę iškelsim,

Ir prie Aušros vartų

Karštai pasimelsim.

O pačiame Atgimimo priešaušryje šią dainą ypač išpopuliarino „Armonikos" ansamblis. Melodiją harmonizavęs Stasys Liupkevičius prie aptariamo teksto pridėjo dar vieną posmą:

Dieve visagali,

Saugok mūsų šalį,

Tėvą ir močiutę,

Ir mažą sesutę.

Pirmapradžio teksto kūrėjas natūraliai nutolo ir pasimiršo... Liko liaudies daina, kuri dabar, jau be autoriaus pavardės, keliavo per dainynų puslapius. Dar smetoninėje Lietuvoje išėjo net šeši knygelės „Vai lėkite dainos" tiražai.

1964 metais išleistame „Lietuvių tautosakos" antrajame tome (Dainos, raudos) paskelbtas varganas, iki trijų posmų nucenzūruotas šios dainos variantas. Ir ko čia stebėtis - buvo gūdus sovietmetis. Tik netrukus prasidės savotiškas ideologinis atšilimas...

...Užtat jau Atgimimo priešaušryje Dainiaus Juozėno sudarytoje knygoje „Tautos giesmės ir dainos" įdėtas beveik pilnas šio kūrinio tekstas su naujai atsiradusiais posmais apie Gedimino pilį ir Aušros vartus. O 1990 metais Leonido Abario sudarytoje knygoje „Užaugau Lietuvoj" tekstas papildytas dar vienu posmu:

Ir prie Aušros vartų

Karštai pasimelsiu,

Dievui ir Tėvynei

Žemai nusilenksiu.

O štai 1994 metais pasirodžiusiame populiarių dainų tritomyje „Dainuokim, dainuokim, dainuokim" mūsų aptariamas tekstas turi net dešimt posmų: penkis jau minėto poeto Kerevičiaus ir dar penkis - žmonių sukurtus ir atkeliavusius į tautosakos rankraštynus... Kur kas solidžiau atrodo 1998 metais pasirodęs rinkinys „Nepriklausomybės kovų dainos". Čia greta paskelbti abu šios dainos variantai - ir poeto sukurtasis, ir žmonių prikurtasis...

Tai kas gi buvo tas pirmapradžio teksto autorius? Kaip minėjome, eilėraštį „Vai ko nusižvengei?.." sukūrė Adomas Kerevičius, pasirašinėjęs Ado Keraičio literatūriniu slapyvardžiu (1908.08.14 - 1977.07.26). Deja, jo pavardės veltui ieškotume sovietinio laikotarpio bibliografijoje - autorius buvo „ištrintas"... Ir tai suprantama.

Literatūrologas, daktaras Kostas Aleksynas yra rašęs, jog okupacijų negandas atnešusiame penktajame dešimtmetyje ne vienas kūrėjas, ypač rašęs patriotine tematika, dar ir turėjo slėpti kūrinio autorystę, kad nesusilauktų nemalonumų. „Tarp tokių neabejotinai buvo ir savamokslis Dzūkijos kaimo šviesuolis, jaunas, ambicingas, bet taip ir nespėjęs išgarsėti vaikų poezijos kūrėjas Adomas Kerevičius.

Jis negalėjo viešintis esąs tos pupuliarios dainos autoriumi. Jam, suprantama, buvo džiugu, kad daina yra pamėgta, dainuojama, bet kartu ir neramu dėl to, kad įsibrovėliams gali užkliūti ja išsakytas pažadas Gedimino pily iškelti vėliavą, dainininkų dar įvardijamą ir kaip trispalvę...."

Sunkus, dramatiškas poeto likimas. Skausmingos buities realijas bent kiek guodė lietuviškų dainų grožis - vaikas nuo mažens mėgo dainuoti. Alytaus Anzelmo Matučio memorialiniame muziejuje yra svarbių duomenų apie poeto vaikystę: „Eidamas penktus metus, jau mokėjo keliolika liaudies dainų. Vos sulaukus septynerių metų tėvai apvilko sermegėle ir pasakę, kad jau piemenukas, išleido į ganyklą".

Savo gimtųjų Butrimonių pradžios mokyklos slenkstį jis peržengė būdamas net dvylikos metų. Deja, mokytis teko tik dvejus metus: broliui išėjus į kariuomenę, reikėjo vėl pulti prie ūkio darbų. Anksti mirus tėvams, našlaitėliui teko nelengva gyvenimo dalia. Vienintelis džiaugsmas - kurti dainingus, lyriškus tekstus, kuriuos mielai spausdino vaikų žurnalai „Žvaigždutė" ir „Šaltinėlis".

Būtent šio žurnalo šešioliktoji knygų serija ir buvo skirta Adomo Keraičio pirmajai ir, deja, vienintelei jo knygutei „Mano dainos". Tai vaikiškų eilėraščių knygelė, daininga ir liūdnoka, kaip jau pirmajame kūrinėlyje autorius deklamuoja: „Mano dainos vargo pintos, aimanėlėm išdabintos. Mano dainos skausmo austos, ašarėlėmis nuplautos".

Beje, ir pats pirmasis A. Kerevičiaus-Keraičio eilėraštis „Našlaičio svajonė" buvo neretai dainuojamas, nes jame asmeninius išgyvenimus autoriui pavyko pakelti iki liaudies dainų poetikos...