1 nuotr.Buvo kartą didžiulis renginys Vilniaus sporto rūmuose. Jam pasibaigus, nedidukas būrelis žiūrovų užtraukė skambią dainą „Mieloji sese, tau daug dainelių". Reakcijos nereikėjo laukti nė minutės. Žmonės pagavo melodiją ir netrukus visi susirinkusieji stojo iš vietų ir tarsi himną giedodami iškilmingai, pakiliai posmą po posmo sudainavo tą daug kam žinomą melodiją... Tiesa, ne vienas klausinėjo - graži daina, o kas jos autorius? Turbūt liaudiška daina,- atsakinėjo kiti.
Bet prieš tęsdami pasakojimą apią šią neva „liaudišką" dainą, paskaitykime jos žodžius:
Daug daug dainelių, mieloji sese,
Tau padainuoti seniai žadu.
Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia,
Toli nuo savo gimtų namų.
Eik šen, sesute, duok baltą ranką,
Pakelk, mieloji, melsvas akis.
Aš tau priminsiu Tėvynę brangią,
Priminsiu tylias, ramias naktis.
Kartu užaugom, kartu pražydom
Senoj bakūžėj sodžiaus gale.
Tu jaunas dienas praleidai vėjais,
Kaip rūta dygus buvai žalia.
Tave motulė dainų išmokė,
Dailiai supinti gelsvas kasas.
Mane tėvelis žagre išmokė
Derlingoj žemėj versti vagas.
Ir kai sugrįšim į tėviškę,
Tau padainuosiu visas dainas.
Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia,
Toli nuo savo gimtų namų.
Minėtame renginyje dalyvavęs žurnalistas Jonas Laurinavičius šypsojosi: jis puikiai žinojo dainos autorių, netgi ne kartą yra rašęs apie jį. Tiesa, rašiniai buvo publikuoti tik Kaišiadorių rajono laikraštyje. Bet mūsų atveju svarbiausia: dainos teksto autorius - Paulius Preikšas (1910.07.10 - 1944.01.29).
Kas gi buvo tas Paulius Preikšas, šiandieniniam skaitytojui beveik nežinomas poetas? Gimė jis Asiūklynės kaime netoli Subačiaus geležinkelio stoties. Trumpiau tariant, Kupiškio krašto žmogus. Tėvai - Teofilis ir Juzefa - vargani valstiečiai, teturėję tik trisdešimt arų žemės... Tad skurdo buvo per akis. Kartu su Pauliumi šeimoje dar augo Anelė ir Mykolas. 1927 metais mirė šeimos tėvas, tad preikšiukų kasdienybė dar labiau apniuko...
Lankydamas Subačiaus pradžios mokyklą, P.Preikšas pajuto kūrybinės gyslelės potraukį. Sunkią buitinę dalią sušildydavo dvasinė poetinės mūzos šiluma. Netrukus vaikinukas suprato: jo eilėraščių publikacijoms per siaura mokyklos sienlaikraščių erdvė. Savo posmus ėmė siuntinėti į to meto spaudos leidinius. Ypač daug jo eilių buvo išspausdinta žurnale „Žvaigždutė", kurį redagavo Steigiamojo seimo narys Stasys Tijūnaitis. Taip jaunasis kupiškėnas susipažino su žurnalo redaktoriumi ir ši pažintis smarkiai pakeitė vaikinuko likimą.
Kiek vėliau pristatydamas pirmąją ir, deja, vienintelę P.Preikšo knygą „Skudučiai", jos leidėjas Stasys Tijūnaitis rašė:
„Iš daugelio jaunučių „Žvaigždutės" prietelių 1925 metais aš raštelių keliu susipažinau su keturiolikos metų bernaičiu Paulium Preikšu iš Subačiaus. Bernaičio poezijos kūrinėliai „Žvaigždutei" man atidarė jo jautrią sielą. Pasireiškusi jo poezijos liepsnelė mane įšildė. Žinoma, su forma pradžioje turėjau darbo: taisiau, lyginau, mokiau. Ir džiaugiaus matydamas bernaitį mano žodžius suprantant - rimtos pažangos darant."
„Žvaigždutės" žurnale pasipylė P.Preikšo eilėraščiai. Norėdamas sustiprinti savo geranoriškas vizijas, pluoštą Pauliuko posmų S.Tijūnaitis nusiunčia jaunimo globėjui, prelatui Aleksandrui Jakštui-Dambrauskui. Šis palaimina jaunojo poeto kūrybą. „Tai gražios Dievo dovanos vaikas",- toks buvo prelato verdiktas.
Norėdamas vaikinuką ištraukti iš vargo pastogės, jo geraširdis globėjas S.Tijūnaitis „įperša" Preikšą į Vaikelio Jėzaus draugijos amatų mokyklą Kaune.
Tačiau Paulius mokykloje nesijautė laimingas. Jį gąsdino griežta tvarka, paauglio laisvę ribojantys įstatymai. Dar daugiau: kartą jis pavėlavo laiku grįžti iš miesto. Kilo sąmyšis, mokyklos vadovai tiesiog reikalavo pašalinti Preikšą. Bet už vaikinuką vieningai pasisakė bemaž visi pedagogai...
Preikšas liko amatų mokykloje. Nors jo tuometinės nuotaikos nebuvo optimistinės. Savo laiške globėjui S.Tijūnaičiui jis atviravo: „Man, tarsi kaliniui skirta pasityčiojanti bausmė - iki pat atostogų neišeiti į miestą. Negaliu susitikti su literatais, aplankyti knygynus. Aš noriu siekti idealų, o ne pūvančio kelmo puvėsiais dvokti."
Apie 1930-uosius metus P.Preikšas, ilgėdamasis savo vyresniosios sesers Anelės, sukūrė jai eilėraštį „Daug daug dainelių, mieloji sese". Dainingi posmai sužavėjo žmones. Jo mokslo draugas Julius Gaidelis sukūrė vykusią melodiją. Eilėraštis greit pavirto liaudiška daina. Pirmapradis tekstas gerokai skyrėsi nuo dabar dažnai skambančios dainos, tad verta prisiminti tą Preikšo eilėraštį, davusį impulsą populiariai dainai:
Mieloji sese, tau daug dainelių
Turiu paslėpęs širdy giliai,
Tiktai ne šičia, tiktai ne šiandien
Tau skirti noriu, nors ir prašai...
Ištiesk, sesule, man baltą ranką,
Pakelki, miela, gražias akis,
Aš tau priminsiu gimtinę žalią
Priminsiu meilės tylias naktis.
Kartu užaugom, kartu pražydom
Senoj lūšnelėj sodžiaus gale;
Kur tas dienas aš pagirdžiau vėju,
Kur tu kaip rūta buvai žalia...
Aš - šiandien klystąs arimų vėjas,
Tu - pilko miesto duktė jauna:
Aš savo daliai kelių vis ieškau,
Tau gatvės juoko dar ne gana.
O, miela sese, senai motulei -
Kai grįšim vėlei - dainuot žadu.
Tiktai ne šiandien, tarp miesto rūmų
Toli nuo savo jaunų dienų.
Besimokant Vaikelio Jėzaus amatų mokykloje, įvyko prasmingas P.Preikšo susitikimas su rašytoju Juozu Baltušiu. O buvo taip. Rašytojo brolis kartą jį pakvietė apsilankyti amatų mokykloje. Šioji buvo įsikūrusi Vilijampolėje, prie pat Nėries, kur tarybiniais metais buvo pastatytas galingas Prano Ziberto šilko kombinatas. Štai kokį įspūdį amatų mokykla paliko J.Baltušiui: „Šaltis taip ir spengė koridoriuose ir kambariuose, kur glaustėsi po keturis, aštuonis arba ir dvidešimt berniukų. Degė lemputės, rausvos, mirksinčios, pakabintos ant trumpo laido, ir dėl tokios šviesos auklėtinių veidai buvo tokia pat pilki kaip jų lovų užtiesalai. Ir visur trenkė perrūgusių kopūstų, mažai vėdinamų drabužių, senos avalynės ir kojų prakaito kvapas - sprangus, lyg pakulos, spaudžiąs net smilkinius ilgėliau pabuvus."
Tąkart smagiame amatų mokyklos renginyje apsilankęs J.Baltušis iškart atkreipė dėmesį į „gal mano metų, o gal ir jaunesnį garbanotų šviesių plaukų, linksmų akių vyruką". Kai po vaidinimo iškart prasidėjo šokiai, J.Baltušis panoro susipažinti būtent su šiuo vyruku.
„Paulius Preikšas", - iškart pasisakė tas vyrukas. O kad jis buvo ne iš kelmo spirtas, Baltušis iškart suprato. Vaikinukas bemat išvardino šviesias asmenybes, dažnai ateinančias į amatų mokyklą: tai ir rašytojas Jonas Marcinkevičius, ir dailininkas Stepas Žukas. O kai J.Baltušis vaikinuko paklausė, ar šis nepriklausąs kokiai partijai ar jaunimo organizacijai, Preikšas tik nustebo: „O kam man partija?"
J.Baltušis lengvai pasišaipė iš tokios nuostatos - juk daugelis priklauso...
„Tegul priklauso", - nenusileido Preikšas.- Aš noriu dainuot, o ne po partijas lakstyt." Ir dar patikslino - dainuot ir eilėraščius rašyt.
Ši pažintis paskatino J.Baltušį keletą puslapių skirti Preikšui jo atsiminimų knygoje „Su kuo valgyta druska". Bet rašytojas turėjo svajonę parašyti išsamesnę apybraižą apie dramatiškos lemties poetą. Deja, ankstyva mirtis neleido įsikūnyti sumanytai idėjai.
O P.Preikšas Vaikelio Jėzaus draugijos amatų mokyklą baigė 1931 metais. Deja, įgyta staliaus amatininko profesija nesužavėjo vaikinuko. Gerą klausą ir balsą turėjęs Preikšas pradėjo studijas valstybinėje Kauno muzikos mokykloje. Deja, negailestingas likimas ir toliau šaipėsi iš vargano jaunuolio. Jis susirgo gerklės liga, pinigų operacijai nebuvo, tad teko visam gyvenimui atsisakyti dainininko profesijos. Tiesa, Paulius dažnai dainuodavo „Pupų dėdės pastogėje", bet profesionalaus dainininko karjeros negalėjo siekti.
Džiugia lemtimi poeto gyvenime tapo jo pirmoji ir vienintelė poezijos knyga „Skudučiai". Joje tilpo 57 eilėraščiai - dainingi, melodingi, skleidžiantys autoriaus dvasinę šilumą ir elegiškas nuotaikas. Liūdnokas poetines mintis dažnai užbaigdavo pakilus apibendrinimas apie gimtą kraštą: „Ir ne kartą tyliai pats sau pagalvoji; / Kaip gražu yra čia mūsų Lietuvoje".
1934 metais P.Preikšas susituokė su Magdalena Petronėle Gustarnyte, susilaukė dviejų dukrų - Nijolės ir Dalios.
Vėlesniais metais Preikšas susidomėjo darbu teisėkūroje. Pradžioje įsidarbino teismo kurjeriu, o 1940 metais tapo netgi teismo teisėju Babtuose. Prasidėjus karui, nuo galimų represijų teko slėptis Rumšiškėse. O čia jo mokslo draugai suviliojo stoti į antifašistinę veiklą. Jam ne kartą teko gelbėti iš Kauno fortų pabėgusius kalinius, platinti antihitlerinius atsišaukimus.
1943 metų rugsėjo 18 dieną Preikšas buvo suimtas ir įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1944 metų sausį atėjusi aplankyti jo žmona Pauliaus jau nebeišvydo. Kameros draugai gumele jai iššovė paskutinį poeto laišką. Čia parašyti jo žodžiai tapo paskutiniu Pauliaus Preikšo testamentu:
„Tu būk laiminga ir rami. Aš mūsų meilę nenusinešiu į kapus, bet palieku ją gyvą Tau.
Mano mylimos dukrelės Nijolytė ir Dalytė: nematysite savo tėvelio. Bet aukite sveikos ir gerutės.
Perduokite geriausius linkėjimus mano draugams, prieteliams, vienminčiams... Aš savo širdies krauju nuplaunu Jums būsimąjį gyvenimą...
Tegyvuoja gyvas gyvenimas, kuris turi pagaliau tapti gražus, teisingas ir prasmingas!.."
Preikšas buvo sušaudytas 1944 metų sausio 29 dieną. Taip baigėsi tik trisdešimt trejus metus gyvenusio poeto likimas. Vienintelė jo eilėraščių knyga jau seniai tapo bibliografine retenybe. O kiti poeto rankraščiai pražuvo karo audrose... Liko tik tas vienintelis graudus eilėraštis, tapęs populiaria liaudiška daina.
