1 nuotr.Mūsų svajonės dažnai prasilenkia su realiu pasauliu ir jo veikimo principais - taip ir turi būti, antraip jos nebūtų svajonės, o tik iškarpos iš paprasto gyvenimo.
Taigi - svajonės apie pavasarį atrodo be galo mielos - juk jis toks žalias, žydintis, čiulbantis, dūzgiantis. Sakome, eisime jo pažiūrėti ir... vieni kitus perspėjame: pasiimkite šiltą striukę, skėtį, nes gali lyti. O ką, pavasaris būna ir toks?
Velykų meto orai šiemet pribloškė netikėta šiluma. Žinoma, niekas neprieštaravo prieš tokius orus, visiems tiko ir patiko saulė ir dvidešimties laipsnių šiluma.
Trejetas šiltų dienų buvo lemiamos daugeliui vabzdžių - jų pasaulyje ir buvo didžiausi pokyčiai: skraidė drugiai ir vabalai, daug bitinių rūšių. Ypač gražiai atrodė kamanės, rūpestingai ieškančios vietų savo lizdams. Kamanės - tik maža plėviasparnių vabzdžių grupė: Lietuvoje jų gyvena apie 30 rūšių, o bitinių vabzdžių iš viso - apie 300 rūšių. Kamanių motinos išsirito dar praeitą rugsėjį, jų visa šeima (kamanės darbininkės ir pernykštė motina) mirė, o „naujos" motinėlės peržiemojo urveliuose, plyšiuose ir pabudo ne per karščius, o gerokai anksčiau. Kamanės pūkuotos, jos gali būti aktyvios net ir esant laipsniui šalčio.
Toks biologijos bruožas labai svarbus, nes tik mums atrodo, kad pavasaris ilgas - kamanėms reikia skubėti. Šeimą kurti pradeda viena motina, o jai reikia atlikti štai kokius darbus: surasti vietą lizdui, iš žolių, samanų jį susukti, sulipdyti keletą korio lopšelių (jie nėra tokie šešiakampiai kaip naminių bičių), sudėti kiaušinėlius, rinkti nektarą ir maitinti išsiritusias lervutes.
Kaip supratote, kamanė motina yra būsimos šeimos pradžia. Jeigu ji žus, gamtoje šią vasarą bus viena kamanių šeima mažiau. O kamanės labai svarbios mūsų gamtai, jos apdulkina daugelį augalų. Pagaliau - tai mūsų gamtos dalis, kuri labai jautri, ji nyksta.
Atrodo, lyg ir nelabai pavasariški tokie perspėjimai, bet net ir gyvendami pavasario svajonėse, negalime atitrūkti nuo realybės - mūsų gamtai gyventi su mumis nėra lengva, ji tikrai kenčia nuo perdėto mūsų gobšumo, noro bet kokia kaina ir kuo daugiau iš gamtos pelnyti pinigų, nukirsti kuo daugiau medžių, iškasti žvyro, paimti vandens, už tokias gėrybes „sumokant" nepakeliamu chemijos, purškiamos laukuose, kiekiu, taip pat trąšomis.
Ar kada nors suprasime, kad tokie veiksmai jau atsigręžia į mus, kad iliustracijų mūsų poveikiui įprasminti reikia ieškoti ne gamtoje, o mumyse?
Atvėsus orams staiga pradingo kamanės, nesimato ore mirguliuojančių mašalų. Net gandrai, jau sugrįžę ir apsistoję savo lizduose, braido pabaliuose ir nežinia, ką ten randa. Bet kuriuo atveju, dabar jau nėra alkanasis jų laikas. Ne visi žinome, kad pirmasis, gausiausias mūsų gandrų lesalas pavasarį yra ne varlės, bet sliekai.
Na taip, gandrą, snape laikantį žalią varlę, piešia daugelyje vaikiškų knygelių. Iš tikro, toks vaizdas tolokai nuo tiesos, nes žaliųjų varlių gandrai nelabai mėgsta, jiems tinka rusvosios varlės. Be to, pačios varlės gandro racione sudaro anaiptol ne didžiausią dalį.
Dabar, kai dėl ypač didelės taršos žemės ūkyje naudojamais preparatais varlių katastrofiškai sumažėjo, gandrams tenka specializuotis, keisti savo įpročius.
O pavasario svajonė... ji turi būti, tik mes turime suprasti, kad pavasaris yra greitesnis už ją. Todėl svajoti turime labai greitai...
